Nors klausimas apie tai, kiek žmogus turi dantų, iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir nereikalaujantis gilių mokslo žinių, atsakymas į jį yra daugialypis ir priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus burnos anatomija yra dinamiška sistema, kuri kinta visą mūsų gyvenimą – nuo pat kūdikystės iki gilios senatvės. Dantų skaičius varijuoja priklausomai nuo žmogaus amžiaus tarpsnio, evoliucinių pokyčių ir netgi genetinių ypatybių. Be to, šiuolaikinėje odontologijoje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai „standartinis“ dantų skaičius nebeatitinka realybės dėl pasikeitusio žmogaus žandikaulio dydžio ar protinių dantų šalinimo operacijų. Norint tiksliai suprasti burnos anatomiją, būtina apžvelgti ne tik skaičius, bet ir skirtingus dantų tipus, jų funkcijas bei vystymosi etapus.
Pieniniai dantys: laikinasis, bet gyvybiškai svarbus rinkinys
Žmogaus gyvenimas prasideda be dantų, tačiau jų užuomazgos žandikauliuose susiformuoja dar vaisiui esant motinos įsčiose. Pirmasis dantų rinkinys, vadinamas pieniniais dantimis, pradeda dygti maždaug 6–10 kūdikio gyvenimo mėnesį. Tai yra individualus procesas, todėl nereikėtų nerimauti, jei dantukai pasirodo šiek tiek anksčiau ar vėliau. Iš viso vaikai turi 20 pieninių dantų.
Šis rinkinys yra išsidėstęs po lygiai viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje – po 10 dantų kiekviename. Pieninių dantų formulė kiekviename žandikaulio ketvirtyje atrodo taip:
- 2 kandžiai (centrinis ir šoninis) – skirti maistui atkąsti.
- 1 iltinis dantis – skirtas maistui plėšyti.
- 2 krūminiai dantys – skirti maistui kramtyti ir smulkinti.
Svarbu pabrėžti, kad vaikai neturi kaplių (premoliarų), kurie atsiranda tik nuolatinių dantų rinkinyje. Nors pieniniai dantys yra laikini ir pradeda kristi apie 6–7 gyvenimo metus, jų reikšmė yra milžiniška. Jie ne tik leidžia vaikui kokybiškai maitintis, kas yra būtina augančiam organizmui, bet ir atlieka „vietos saugotojų“ funkciją. Jei pieninis dantis prarandamas per anksti dėl ėduonies ar traumos, gretimi dantys gali pasislinkti, užimdami vietą nuolatiniam dančiui, kas vėliau sukelia rimtų sąkandžio problemų ir reikalauja ortodontinio gydymo.
Nuolatiniai dantys: suaugusiojo norma ir variacijos
Vaikui augant, žandikaulis plečiasi, sudarydamas vietos didesniam ir gausesniam dantų skaičiui. Nuolatiniai dantys pradeda dygti apie 6-uosius metus (dažniausiai tai būna pirmieji krūminiai dantys, dygstantys už pieninių dantų eilės) ir šis procesas tęsiasi iki pat pilnametystės ar net ilgiau. Pilnas suaugusio žmogaus dantų komplektas teoriškai sudarytas iš 32 dantų.
Šie dantys pasiskirstę po 16 viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje. Kiekvienoje burnos pusėje (kvadrante) turėtų būti:
- 2 kandžiai (incisor).
- 1 iltinis dantis (canine).
- 2 kapliai (premolar) – šie dantys pakeičia pieninius krūminius dantis.
- 3 krūminiai dantys (molar) – patys didžiausi dantys, esantys lanko gale.
Tačiau teiginys, kad kiekvienas suaugęs žmogus turi 32 dantis, nėra visiškai tikslus. Šiuolaikinio žmogaus mityba ir evoliucija lėmė žandikaulio mažėjimą. Dėl šios priežasties tretieji krūminiai dantys, geriau žinomi kaip protiniai dantys, dažnai neturi pakankamai vietos išdygti. Daugeliui žmonių jie arba visai nesusiformuoja (tai vadinama įgimta adentija), arba lieka įstrigę žandikaulyje (retinuoti). Todėl didelė dalis suaugusiųjų turi 28 dantis ir tai laikoma visiškai normalia, sveika būsena.
Dantų klasifikacija ir jų specifinės funkcijos
Norint suprasti, kodėl turime būtent tokį dantų skaičių, reikia pažvelgti į jų funkcinę paskirtį. Žmogus yra visaėdis, todėl mūsų dantų sistema yra pritaikyta doroti įvairios konsistencijos maistą – tiek augalinį, tiek gyvūninį. Kiekviena dantų grupė turi unikalią formą, pritaikytą konkrečiam darbui.
Kandžiai (8 dantys)
Tai priekiniai dantys, esantys burnos centre. Jų kraštai yra aštrūs ir tiesūs, primenantys kaltą. Pagrindinė kandžių funkcija – atkąsti maistą. Jie taip pat atlieka svarbų estetinį vaidmenį formuojant šypseną ir yra kritiškai svarbūs tariant tam tikrus garsus.
Iltiniai (4 dantys)
Išsidėstę kandžių šonuose, iltiniai dantys yra patys ilgiausi ir turi stipriausias šaknis visoje burnoje. Jų vainikas yra smailus, skirtas maistui sugriebti ir plėšyti. Evoliuciškai tai yra plėšrūnų palikimas, leidžiantis susidoroti su kieta mėsa ar kitu pluoštiniu maistu.
Kapliai (8 dantys)
Kapliai, dar vadinami mažaisiais krūminiais dantimis, yra tarpinė grandis tarp ilčių ir krūminių dantų. Jie turi plokštesnį paviršių su kauburėliais, kurie padeda trinti ir smulkinti maistą, tačiau vis dar išlaiko savybę maistą plėšyti. Suaugęs žmogus paprastai turi po du kaplius kiekviename ketvirtyje.
Krūminiai dantys (8–12 dantų)
Tai didžiausi ir stipriausi dantys, esantys dantų lanko gale. Jų kramtomasis paviršius yra platus, su giliais grioveliais ir daugybe kauburėlių. Ši struktūra veikia tarsi girnos – ji skirta galutiniam maisto sutrynimui ir sumalimui prieš nuryjant. Būtent krūminiams dantims tenka didžiausias kramtymo krūvis.
Danties anatomija: kas slepiasi viduje?
Skaičiuojant dantis, svarbu suprasti ir tai, kad dantis nėra vientisas kaulas. Tai sudėtingas organas, sudarytas iš kelių skirtingų audinių. Matoma danties dalis vadinama vainiku, o nematoma, esanti kaule – šaknimi. Danties sandarą galima suskirstyti į keturis pagrindinius sluoksnius:
- Emalis: Tai pats viršutinis, matomas sluoksnis. Emalis yra pati kiečiausia medžiaga žmogaus organizme, kietesnė net už kaulą. Jo pagrindinė užduotis – apsaugoti vidines danties struktūras nuo kramtymo krūvio, rūgščių ir temperatūrų pokyčių. Tačiau emalis neturi gyvų ląstelių, todėl pažeistas jis pats neatsistato.
- Dentinas: Po emaliu esantis sluoksnis, sudarantis didžiąją dalį danties tūrio. Jis yra minkštesnis už emalį ir jautrus. Dentinas sudarytas iš mikroskopinių kanalėlių, kurie perduoda signalus į danties centrą.
- Pulpa (danties nervas): Tai danties šerdis, kurioje yra kraujagyslės, limfagyslės ir nervai. Pulpa maitina dantį ir suteikia jam jautrumą. Kai ėduonis pasiekia pulpą, žmogus pradeda jausti stiprų skausmą.
- Cementas: Tai kaulinis audinys, dengiantis danties šaknį. Jis padeda pritvirtinti dantį prie žandikaulio kaulo per periodonto raiščius.
Anomalijos: hiperdontija ir hipodontija
Nors standartinis dantų skaičius yra 32, gamta kartais pateikia staigmenų. Pasitaiko atvejų, kai žmogus turi daugiau arba mažiau dantų nei įprasta. Tai vadinama dantų skaičiaus anomalijomis.
Hiperdontija – tai būklė, kai žmogus turi papildomų dantų (vadinamų virškomplektiniais). Dažniausiai tai būna papildomas dantis tarp priekinių kandžių (meziodensas) arba papildomas krūminis dantis. Šie dantys gali trukdyti taisyklingam kitų dantų dygimui, sukelti sąkandžio problemas ar estetinius defektus, todėl dažniausiai yra šalinami.
Hipodontija (arba adentija) – priešinga būklė, kai tam tikri dantys visai nesusiformuoja. Dažniausiai trūksta protinių dantų, tačiau pasitaiko atvejų, kai nesusiformuoja šoniniai kandžiai arba antrieji kapliai. Tokiais atvejais, siekiant atkurti estetiką ir funkciją, dažnai pasitelkiamas ortodontinis gydymas uždarant tarpus arba implantacija.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar protiniai dantys yra būtini?
Evoliucijos eigoje protiniai dantys prarado savo pirminę svarbą. Senovėje jie buvo reikalingi žaliam, kietam maistui kramtyti. Šiandien, kai maistas yra termiškai apdorotas ir minkštesnis, jie dažnai yra nereikalingi. Jei jie dygsta taisyklingai ir turi antagonistą (porininką kitame žandikaulyje), jie gali būti naudingi kramtymui. Tačiau dažnai jie šalinami dėl vietos stokos ar infekcijos rizikos.
Kiek dantų šaknų turi žmogus?
Dantų šaknų skaičius skiriasi priklausomai nuo danties tipo. Priekiniai dantys (kandžiai ir iltys) paprastai turi vieną šaknį. Kapliai gali turėti vieną arba dvi šaknis. Apatiniai krūminiai dantys dažniausiai turi dvi šaknis, o viršutiniai krūminiai – tris. Tačiau šaknų kanalų skaičius gali būti ir didesnis nei šaknų skaičius, kas yra svarbu atliekant endodontinį gydymą.
Ar suaugusiam žmogui gali išdygti nauji dantys praradus nuolatinius?
Deja, ne. Žmogus yra difiodontas, tai reiškia, kad per gyvenimą turi tik du dantų komplektus: pieninius ir nuolatinius. Praradus nuolatinį dantį, natūraliai naujas neatauga. Vienintelis būdas atkurti prarastą dantį – protezavimas arba dantų implantacija.
Kodėl kūdikiams dygstant dantims kyla temperatūra?
Dantų dygimas yra uždegiminis procesas. Danties vainikas turi „prurėžti“ dantenas, o tai sukelia vietinį audinių sudirginimą, patinimą ir skausmą. Organizmas į šį procesą gali reaguoti nežymiu temperatūros pakilimu, tačiau labai aukšta temperatūra dažniausiai rodo ne dantų dygimą, o greutinę infekciją.
Burnos higienos įtaka dantų ilgaamžiškumui
Žinojimas, kiek dantų turime, yra tik pirma žingsnis. Svarbiausia užduotis – išsaugoti šį skaičių kuo ilgesnį laiką. Nors teoriškai nuolatiniai dantys turėtų tarnauti visą gyvenimą, statistika rodo ką kita. Dėl prastos burnos higienos, netaisyklingos mitybos ir žalingų įpročių daugelis žmonių praranda dantis gerokai anksčiau laiko. Pagrindinės dantų netekimo priežastys yra negydomas kariesas ir periodonto ligos (parodontozė).
Norint išlaikyti visus 32 (arba 28) dantis sveikus, būtina laikytis griežtos burnos higienos rutinos. Tai apima dantų valymą du kartus per dieną fluoro turinčia pasta, tarpdančių siūlo ar tarpdančių šepetėlių naudojimą kiekvieną vakarą bei reguliarius vizitus pas burnos higienistą ir odontologą profilaktiniam patikrinimui. Svarbu atsiminti, kad kiekvienas dantis burnoje atlieka savo funkciją ir yra kito danties atrama. Vieno danties praradimas sukelia grandininę reakciją, kuri gali pakenkti visai burnos sistemai, pakeisti veido bruožus ir netgi pabloginti virškinimą. Todėl kiekvieno danties išsaugojimas turėtų būti prioritetas, nepriklausomai nuo to, ar tai matomas priekinis dantis, ar giliai burnoje esantis krūminis dantis.
