Kai gydytojas ištaria žodį „reabilitacija”, daugumos tėvų širdis suspaudžia. Galvoje sukasi mintys: ar viskas bus gerai? Kiek tai užtruks? Ar mano vaikas vėl galės normaliai sportuoti, bėgioti, žaisti su draugais?
Šios emocijos visiškai suprantamos. Tačiau per daugelį metų dirbant su šeimomis pastebėta, kad kai kurie įsitikinimai apie vaikų reabilitaciją ne tik nepasitvirtina – jie kartais net trukdo sėkmingam gydymui.
Štai penki dažniausi lūkesčiai, kuriuos verta peržiūrėti.
„Po kelių savaičių viskas bus kaip anksčiau”
Tai bene skaudžiausias lūkestis, su kuriuo susiduria specialistai. Tėvai nori greitų rezultatų – ir kas juos kaltins? Matyti, kaip tavo vaikas kenčia ar negali daryti to, ką darė anksčiau, yra nepaprastai sunku.
Tačiau vaikų reabilitologija – tai ne sprinto, o maratono distancija. Vaiko organizmas turi savo tempą. Audiniai gyja, raumenys stiprėja, koordinacija atsistato – bet visa tai vyksta palaipsniui.
Geroji žinia: vaikai atsigauna greičiau nei suaugusieji. Jų kūnas plastiškesnis, prisitaikymas spartesnis. Bet „greičiau” nereiškia „akimirksniu”.
Ką daryti: susitarkite su specialistais dėl realistiškų tikslų ir terminų. Maži, pastebimi pokyčiai kas savaitę – tai ir yra sėkmė.
„Specialistai padarys viską – mums tereikia atvežti vaiką”
Taip norėtųsi, tiesa? Atiduoti atsakomybę profesionalams ir laukti rezultato. Deja, tai neveikia.
Reabilitacija vyksta ne tik klinikoje. Ji vyksta namuose, mokykloje, sporto salėje – visur, kur vaikas gyvena savo kasdienį gyvenimą. Specialistai gali parodyti pratimus, atlikti procedūras, stebėti pažangą. Bet kas pasirūpins, kad vaikas tuos pratimus darytų kiekvieną dieną? Kas primins apie taisyklingą laikyseną? Kas pastebės, jei kažkas negerai?
Tyrimai rodo: šeimų, kurios aktyviai dalyvauja reabilitacijos procese, vaikų rezultatai yra ženkliai geresni. Ne šiek tiek geresni – ženkliai.
Ką daryti: klauskite specialistų, ką galite daryti namuose. Užsirašykite. Įtraukite į kasdienę rutiną. Jūsų dalyvavimas – ne pagalbinė, o pagrindinė gydymo dalis.
„Jei vaikas nesiskundžia, vadinasi, viskas gerai”
Vaikai – nuostabūs prisitaikymo meistrai. Jie intuityviai randa būdų kompensuoti skausmą ar ribotą judėjimą. Pradeda kitaip vaikščioti, kitaip sėdėti, kitaip laikyti ranką. Iš šalies atrodo, kad viskas normalu. Bet viduje formuojasi nauji, neteisingi judesių modeliai.
Būtent todėl profesionalus įvertinimas toks svarbus. Kineziterapeutas ar reabilitologas mato tai, ko tėvai – net patys atidžiausi – gali nepastebėti. Jie žino, kaip turėtų atrodyti sveikas judesys, ir pastebi net mažiausius nukrypimus.
Ką daryti: net jei vaikas sako, kad „viskas OK”, stebėkite jo judesius. Ar vienodai naudoja abi rankas? Ar eisena simetriška? Ar nesiskundžia nuovargiu po įprastų veiklų?
„Reabilitacija – tai tik pratimai”
Kai kurie tėvai įsivaizduoja reabilitaciją kaip pratimų salę vaikams. Atėjai, pasportavai, išėjai. Iš tiesų šiuolaikinė reabilitacija – tai daug daugiau.
Tai ir fizioterapinės procedūros, kurios paruošia audinius gydymui. Tai ir ergoterapija, padedanti vaikui atgauti kasdienių veiklų įgūdžius. Tai ir psichologinė parama – taip, vaikams irgi reikia pagalbos susitvarkyti su frustracija, baime ar pykčiu dėl to, kas nutiko.
Holistinis požiūris reiškia, kad specialistai žiūri į vaiką kaip į visumą, o ne tik į „sugedusią” kūno dalį.
Ką daryti: domėkitės, kokias paslaugas siūlo klinika. Klauskite, ar jūsų vaikui būtų naudinga papildoma pagalba – psichologo, ergoterapeuto ar kito specialisto.
„Po reabilitacijos galėsime pamiršti šią istoriją”
Paskutinis – ir galbūt svarbiausias – lūkestis, kurį verta perkratyti. Daugelis tėvų mąsto: baigėsi reabilitacija, uždėjome varnelę, einame toliau.
Realybė kitokia. Kai kuriems vaikams reikės periodinių patikrinimų, kad specialistai įvertintų, ar viskas gerai. Kitiems – palaikomųjų pratimų, kuriuos reikės daryti mėnesius ar net metus. Dar kitiems – gyvenimo būdo korekcijų, kurios taps nuolatine dalimi.
Tai nereiškia, kad vaikas liks „pacientas” visam gyvenimui. Tai reiškia, kad sėkminga reabilitacija – tai ne tik atsigavimas, bet ir prevencija ateičiai. Investicija į vaiko sveikatą, kuri atsiperka ilgus metus.
Ką daryti: baigiantis reabilitacijai, paklauskite specialistų apie tolimesnę priežiūrą. Kas kiek laiko verta pasitikrinti? Kokius pratimus tęsti? Į kokius ženklus atkreipti dėmesį? Užsirašykite viską – ši informacija pravers.
Kaip pasiruošti pirmajai konsultacijai
Jei dar tik ruošiatės pirmam vizitui pas reabilitologą, štai keletas praktinių patarimų.
Surinkite visus turimus dokumentus: gydytojų išvadas, tyrimų rezultatus, ankstesnių procedūrų aprašymus. Kuo daugiau informacijos turės specialistas, tuo tikslesnį planą galės sudaryti.
Užsirašykite klausimus iš anksto. Per konsultaciją dažnai viskas išgaruoja iš galvos, o grįžus namo kyla dešimtys minčių. Turėdami sąrašą, nieko nepraleisit.
Pasikalbėkite su vaiku. Paaiškinkite, kur eisite ir kodėl. Vaikai jaučiasi saugiau, kai žino, ko tikėtis. Nebijokite sakyti tiesos – specialistai padės pasijusti geriau, bet tam reikės šiek tiek padirbėti.
Vienas dalykas, kurio tėvai nesitiki – bet turėtų
Yra kažkas, ko daugelis šeimų nesitiki iš reabilitacijos, bet gauna. Tai – artimesnis ryšys su vaiku.
Kai kartu einate per sunkumus, kartu švenčiate mažas pergales, kartu mokatės kantrybės – kažkas keičiasi. Vaikas mato, kad tėvai yra šalia. Tėvai geriau supranta savo vaiko kūną, jo galimybes ir ribas.
Reabilitacija nėra tik medicininė procedūra. Tai kelionė, kurią šeima eina kartu.
Ir nors ta kelionė kartais būna sunki, jos pabaigoje laukia ne tik sveikas vaikas, bet ir stipresnė šeima.
