Šlapimo pūslės vėžys yra viena iš tų onkologinių ligų, apie kurią viešojoje erdvėje kalbama kiek rečiau nei apie plaučių ar krūties navikus, tačiau tai nereiškia, kad ši diagnozė yra mažiau pavojinga ar reta. Tai sudėtinga liga, kuri prasideda, kai šlapimo pūslės gleivinės ląstelės, vadinamos urotelio ląstelėmis, pradeda nekontroliuojamai daugintis ir formuoti auglius. Nors šis vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresnio amžiaus žmonėms, klaidinga manyti, kad jaunesni asmenys yra visiškai apsaugoti. Sėkmingo gydymo raktas, kaip ir daugumos kitų vėžio formų atveju, slypi ankstyvoje diagnostikoje. Būtent todėl gebėjimas atpažinti pirmuosius, kartais visai nereikšmingai atrodančius simptomus, ir žinojimas apie rizikos veiksnius gali tiesiogiai išgelbėti gyvybę.
Kaip vystosi šlapimo pūslės vėžys?
Norint suprasti simptomus, svarbu suvokti, kas vyksta organizme. Šlapimo pūslė yra tuščiaviduris organas dubens srityje, kurio pagrindinė funkcija – kaupti šlapimą, atitekantį iš inkstų. Dauguma šlapimo pūslės vėžio atvejų prasideda vidiniame organo sluoksnyje. Šis vėžio tipas vadinamas uroteline karcinoma. Laimei, didžioji dalis atvejų diagnozuojama ankstyvoje stadijoje, kai vėžys dar nėra išplitęs į raumeninį pūslės sluoksnį ar kitus organus. Tačiau šio tipo vėžys pasižymi viena klastinga savybe – jis linkęs atsinaujinti, todėl pacientams reikalinga nuolatinė ir ilgalaikė stebėsena net ir po sėkmingo pirminio gydymo.
Pagrindinis pavojaus signalas: kraujas šlapime
Pats ryškiausias ir dažniausias šlapimo pūslės vėžio simptomas yra hematurija, arba kraujo buvimas šlapime. Medicininėje praktikoje skiriami du šio reiškinio tipai, ir abu jie reikalauja skubaus dėmesio:
- Makrohematurija: Tai būklė, kai kraujas šlapime yra matomas plika akimi. Šlapimas gali tapti rausvas, ryškiai raudonas ar net tamsiai rudas (primenantis kolos spalvą). Kartais kraujavimas būna vienkartinis ir išnyksta kelioms savaitėms, tačiau tai nereiškia, kad problema dingo.
- Mikrohematurija: Šiuo atveju šlapimo spalva nepakinta, tačiau atlikus šlapimo tyrimą mikroskopu randama raudonųjų kraujo kūnelių. Tai dažnai aptinkama profilaktinių sveikatos patikrinimų metu.
Svarbu pabrėžti, kad ankstyvose stadijose kraujavimas dažniausiai būna neskausmingas. Būtent skausmo nebuvimas dažnai suklaidina pacientus, kurie mano, jog jei neskauda, vadinasi, nieko rimto nėra. Tai yra pavojinga klaida.
Kiti įspėjamieji simptomai
Nors kraujas šlapime yra klasikinis požymis, egzistuoja ir kiti simptomai, kurie dažnai painiojami su šlapimo takų infekcijomis (ŠTI) ar prostatos problemomis vyrams. Jei žemiau išvardinti požymiai tęsiasi ilgiau ir nepasiduoda standartiniam gydymui antibiotikais, būtina onkologo konsultacija:
- Dažnas šlapinimasis: Poreikis šlapintis kyla kur kas dažniau nei įprastai, net ir nakties metu.
- Dizurija: Tai skausmas ar deginimo pojūtis šlapinimosi metu.
- Staigus noras šlapintis: Atsiranda staigus, sunkiai sulaikomas poreikis bėgti į tualetą, net jei šlapimo pūslė nėra pilna.
- Sunkumai pradedant šlapintis: Jaučiamas silpnesnis srovės stiprumas arba reikia pastangų norint pradėti procesą.
Pažengusio vėžio stadijose, kai auglys išplinta į gilesnius audinius ar kitus organus, gali pasireikšti ir bendresni organizmo negalavimai: skausmas nugaros apačioje (dažniausiai vienoje pusėje), dubens skausmai, nepaaiškinamas svorio kritimas, nuolatinis nuovargis ar kojų tinimas dėl sutrikusios limfos apytakos.
Rizikos veiksniai: kas didina tikimybę susirgti?
Šlapimo pūslės vėžys retai atsiranda be priežasties. Moksliniai tyrimai yra išskyrę keletą esminių veiksnių, kurie reikšmingai padidina tikimybę susirgti šia liga. Suvokiant šiuos veiksnius, galima imtis prevencinių priemonių.
Rūkymas – pagrindinis priešas
Daugelis žmonių rūkymą sieja tik su plaučių vėžiu, tačiau tai yra ir pagrindinis šlapimo pūslės vėžio rizikos veiksnys. Skaičiuojama, kad rūkaliai šia liga serga bent tris kartus dažniau nei nerūkantys. Mechanizmas yra paprastas, bet žiaurus: įkvėpus tabako dūmus, kenksmingos cheminės medžiagos patenka į plaučius, iš ten – į kraują. Inkstai filtruoja kraują ir šalina toksinus per šlapimą. Šis toksiškas šlapimas kaupiasi pūslėje ir valandų valandas kontaktuoja su pūslės sienelėmis, tiesiogiai pažeisdamas ląstelių DNR.
Profesinė veikla ir cheminės medžiagos
Tam tikros pramonės šakos kelia didesnį pavojų darbuotojams dėl kontakto su specifiniais chemikalais, vadinamais aromatiniaisaminais. Didžiausią riziką patiria žmonės, dirbantys:
- Dažų, gumos ir odos pramonėje;
- Tekstilės gamyboje;
- Spaudos pramonėje;
- Kirpyklose (dėl nuolatinio kontakto su plaukų dažais, nors šiuolaikiniai dažai yra saugesni, ilgalaikis poveikis vis dar tiriamas).
Lėtinis šlapimo pūslės uždegimas
Ilgalaikės, lėtinės šlapimo takų infekcijos, inkstų ar šlapimo pūslės akmenys, taip pat ilgalaikis kateterio naudojimas gali sukelti lėtinį pūslės uždegimą. Nuolatinis audinių dirginimas didina ląstelių mutacijų riziką, kas ilgainiui gali virsti plokščialąsteliniu šlapimo pūslės vėžiu.
Amžius, lytis ir genetika
Nors ligą kontroliuoti gyvenimo būdu įmanoma, egzistuoja ir nekontroliuojami veiksniai. Rizika susirgti drastiškai didėja su amžiumi – didžioji dalis pacientų yra vyresni nei 55 metų. Vyrai šia liga serga maždaug 3–4 kartus dažniau nei moterys. Taip pat svarbus genetinis polinkis: jei pirmos eilės giminaičiai (tėvai, broliai, seserys) sirgo šlapimo pūslės vėžiu, jūsų asmeninė rizika taip pat yra padidėjusi.
Diagnostikos metodai: kaip nustatoma liga?
Pastebėjus simptomus, gydytojas urologas pirmiausia atliks fizinę apžiūrą ir paskirs šlapimo tyrimus. Tačiau „auksiniu standartu” diagnozuojant šlapimo pūslės navikus laikoma cistoskopija. Tai procedūra, kurios metu per šlaplę į pūslę įvedamas plonas, lankstus vamzdelis su kamera (cistoskopas). Tai leidžia gydytojui tiesiogiai apžiūrėti pūslės gleivinę.
Jei cistoskopijos metu pastebimas įtartinas darinys, atliekama biopsija arba transuretrinė rezekcija (TURB), kurios metu paimamas audinio gabalėlis histologiniam ištyrimui. Taip pat gali būti skiriami vaizdiniai tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinis rezonansas (MRT), siekiant nustatyti, ar vėžys nėra išplitęs.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šlapimo pūslės vėžio diagnozė ar įtarimas sukelia daugybę klausimų. Štai atsakymai į dažniausiai pacientų užduodamus klausimus:
Ar šlapimo pūslės vėžys yra visiškai išgydomas?
Taip, ypač jei jis diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje. Paviršinis vėžys yra sėkmingai gydomas chirurginiu būdu ir imunoterapija. Tačiau dėl didelės atsinaujinimo rizikos, pacientai turi tikrintis visą likusį gyvenimą.
Kodėl moterims ši liga diagnozuojama vėliau?
Moterims kraujas šlapime dažnai klaidingai priskiriamas ginekologinėms problemoms, mėnesinėms ar cistitui (šlapimo pūslės uždegimui). Dėl šios priežasties moterys neretai kreipiasi į specialistus jau vėlesnėse vėžio stadijose.
Ar skysčių vartojimas mažina riziką?
Moksliniai tyrimai rodo, kad gausus vandens vartojimas gali sumažinti riziką. Dažnas šlapinimasis neleidžia kancerogeninėms medžiagoms ilgai užsibūti pūslėje ir kontaktuoti su jos sienelėmis.
Kas yra BCG terapija?
Tai imunoterapijos rūšis, dažnai taikoma ankstyvojo šlapimo pūslės vėžio gydymui. Į pūslę suleidžiamos susilpnintos bakterijos (tos pačios, kurios naudojamos vakcinai nuo tuberkuliozės), kurios suaktyvina organizmo imuninę sistemą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis.
Gyvenimo kokybė ir stebėsena po gydymo
Išgirdus diagnozę ir praėjus gydymo kursą, kelionė nesibaigia. Vienas svarbiausių aspektų sergant šlapimo pūslės vėžiu yra drausmė ir nuolatinė stebėsena. Kadangi šis vėžys pasižymi aukštu recidyvų (atsinaujinimo) dažniu, reguliarios cistoskopijos tampa gyvenimo dalimi. Iš pradžių tyrimai atliekami kas 3 mėnesius, vėliau – rečiau, jei liga neatsinaujina.
Gyvenimo būdo pokyčiai taip pat vaidina kritinį vaidmenį sveikimo procese ir prevencijoje. Rūkymo atsisakymas yra svarbiausias žingsnis, kurį gali žengti pacientas – tai ne tik sumažina ligos pasikartojimo riziką, bet ir pagerina bendrą organizmo būklę. Mityba, turtinga vaisiais ir daržovėmis, bei pakankamas skysčių kiekis padeda „plauti” šlapimo sistemą ir stiprinti imunitetą. Psichologinė būsena taip pat neturi būti pamiršta; paramos grupės ar pokalbiai su psichologu gali padėti susidoroti su nerimu dėl ligos atsinaujinimo. Ankstyvas reagavimas į organizmo siunčiamus signalus ir glaudus bendradarbiavimas su gydytojais urologais leidžia ne tik suvaldyti ligą, bet ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
