Kiekvienas iš mūsų pažįstame bent vieną žmogų, kuris atrodo tarsi gyvenantis savo paties susikurtame, izoliuotame pasaulyje. Tai asmenys, kurie vengia didelių susibūrimų, kalba mažai, o jų emocinis fonas dažniausiai išlieka stabilus ir nepasiekiamas kitiems. Nors visuomenėje toks elgesys neretai klaidingai interpretuojamas kaip tiesiog „didelis drovumas“ arba „introversija“, psichologijoje egzistuoja specifinė sąvoka, apibūdinanti tokį gyvenimo būdą ir psichologinę struktūrą – šizoidinis asmenybės sutrikimas. Tai nėra pasirinkimas būti vienišiumi dėl baimės būti atstumtam; tai giliai įsišaknijęs būdas patirti pasaulį ir bendrauti su juo, kuriame socialiniai ryšiai tiesiog neturi didelės reikšmės.
Kas yra šizoidinis asmenybės sutrikimas?
Šizoidinis asmenybės sutrikimas (ŠAS) yra priskiriamas A grupės asmenybės sutrikimams. Šiai grupei taip pat priklauso paranoidinis ir šizotipinis asmenybės sutrikimai, kuriuos vienija tam tikri keisti ar ekscentriški elgesio modeliai. Esminis šizoidinio sutrikimo bruožas – nuolatinis socialinio atsiribojimo modelis ir ribotas emocijų diapazonas tarpasmeniniuose santykiuose.
Svarbu pabrėžti, kad žmonės, turintys šį sutrikimą, nėra „emociškai šalti“ tradicine to žodžio prasme. Jie tiesiog neturi poreikio ar noro kurti artimus ryšius su kitais žmonėmis, įskaitant šeimos narius ar romantinius partnerius. Jiems būdingas „vienišiaus“ gyvenimo būdas, kurį jie renkasi patys ir kuriame jaučiasi geriausiai. Tai nėra sutrikimas, atsirandantis dėl traumų suaugus – tai dažniausiai ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje susiformuojantis charakterio bruožų rinkinys, kuris tampa dominuojančiu žmogaus gyvenime.
Pagrindiniai simptomai ir atpažinimo kriterijai
Šizoidinį asmenybės sutrikimą atpažinti gali būti sudėtinga, nes šie žmonės nekelia problemų aplinkiniams – jie tiesiog yra „nematomi“. Visgi, klinikinėje praktikoje išskiriami pagrindiniai bruožai, leidžiantys įtarti šią būklę:
- Nėra noro artimai bendrauti: Žmogus neteikia malonumo artimiems santykiams, įskaitant gyvenimą šeimoje.
- Vienišos veiklos prioritetas: Visuomet renkamasi veiklą, kuri nereikalauja kitų įsitraukimo. Tai gali būti programavimas, rašymas, darbas su mechanizmais, menas ar stebėjimas.
- Seksualinio susidomėjimo nebuvimas: Mažas arba visiškai išnykęs susidomėjimas seksualine patirtimi su kitu asmeniu.
- Nedaug malonumą teikiančių veiklų: Žmogus retai jaučia didelį malonumą iš sensorinių ar socialinių patirčių, kurios kitiems atrodo džiugios.
- Artimų draugų trūkumas: Išskyrus pirmaeilius giminaičius, šie asmenys neturi artimų draugų ar pasitikėjimo asmenų.
- Abejingumas pagyroms ar kritikai: Išorinis vertinimas jų beveik neveikia. Jie atrodo neįžeidžiami, nes jiems tiesiog nerūpi kitų nuomonė.
- Emocinis šaltumas: Būdingas afektinis plokštumas, emocinis atšalimas arba izoliuotas, santūrus elgesys.
Kodėl šizoidinis būdas nėra tiesiog introversija?
Labai svarbu atskirti šizoidinį sutrikimą nuo paprastos introversijos. Introvertas yra žmogus, kuriam reikia laiko atsigauti po socialinių kontaktų, tačiau jis gali turėti gilių, prasmingų ryšių su kitais žmonėmis. Introvertas jaučia emocinius poreikius ir nori būti suprastas. Tuo tarpu šizoidiškas asmuo socialinius ryšius patiria kaip nereikalingą, varginančią arba visiškai nesuprantamą naštą.
Introvertai gali būti puikūs oratoriai, mylintys partneriai ir aktyvūs bendruomenės nariai, tiesiog po visų šių veiklų jiems reikia vienatvės. Šizoidinio sutrikimo atveju žmogus iš principo vengia socialinio konteksto, nes jis jam neduoda jokio emocinio grįžtamojo ryšio. Jie neieško pritarimo, neieško palaikymo ir neturi troškimo dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais.
Biologiniai ir aplinkos veiksniai
Nors tikslios šizoidinio asmenybės sutrikimo priežastys nėra iki galo aiškios, mokslininkai sutaria, kad tai yra kompleksinis derinys. Genetika vaidina tam tikrą vaidmenį, ypač jei šeimoje yra buvę šizofrenijos ar kitų šizoidinio spektro sutrikimų atvejų.
Kita vertus, aplinkos veiksniai ankstyvoje vaikystėje yra itin reikšmingi. Dažnai nurodoma, kad šizoidinio tipo žmonės augo aplinkoje, kurioje emocinis šaltumas buvo norma. Tėvai galėjo būti emociškai neprieinami, atsiskyrę arba nepajėgūs atliepti vaiko emocinių poreikių. Vaikas, negaudamas atsako į savo emocinius poreikius, išmoksta „išjungti“ savo emocinį pasaulį, kad apsisaugotų nuo nuolatinio nusivylimo. Ilgainiui ši gynybinė strategija tampa nuolatiniu būdu bendrauti su pasauliu.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Dauguma šizoidinių asmenybių nesikreipia pagalbos, nes jie nejaučia kančios. Jie yra patenkinti savo uždaru gyvenimo būdu. Tačiau gyvenime atsiranda situacijų, kuomet pagalba tampa būtina. Dažniausiai tai įvyksta tada, kai šizoidinis būdas ima trukdyti socialinėms ar profesinėms funkcijoms.
Kreiptis į specialistą rekomenduojama, jei:
- Depresija ar nerimas: Nors šizoidai rečiau patiria nerimą, jie gali susidurti su egzistencine depresija, suvokus savo visišką vienišumą.
- Profesiniai sunkumai: Jei darbas reikalauja intensyvaus komandinio darbo, kuris sukelia nepakeliamą stresą.
- Artimųjų spaudimas: Kartais šeimos nariai ar partneriai primygtinai reikalauja keistis, o tai sukelia konfliktus.
- Socialinė izoliacija: Jei vienatvė tampa nevaldoma ir pradeda riboti galimybę patenkinti bazinius poreikius.
Terapijos iššūkiai ir galimybės
Darbas su šizoidiniu asmenybės sutrikimu yra vienas didžiausių iššūkių psichoterapijoje. Dauguma psichologinių metodų remiasi santykiu tarp terapeuto ir kliento. Kadangi šizoidinis žmogus iš prigimties vengia santykių, terapinis procesas gali vykti labai lėtai. Terapeutas turi tapti saugiu asmeniu, kuris nereikalauja intymumo, nereikalauja emocinio atvirumo ir nekelia spaudimo „būti normaliam“.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) gali padėti šizoidiniam asmeniui išmokti tam tikrų socialinių įgūdžių, kad būtų lengviau naršyti visuomenėje, pavyzdžiui, darbe. Tačiau terapijos tikslas nėra „išgydyti“ asmenybę ar padaryti ją ekstravertu. Tikslas yra padėti žmogui jaustis geriau savo paties kailyje, rasti būdų, kaip efektyviau tvarkytis su gyvenimo iššūkiais ir, jei norima, palaikyti minimaliai funkcionalius ryšius su aplinka.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar šizoidinis asmenybės sutrikimas yra tas pats, kas šizofrenija?
Ne, tai visiškai skirtingi dalykai. Šizofrenija yra sunkus psichozinis sutrikimas, pasireiškiantis haliucinacijomis, kliedesiais ir mąstymo sutrikimais. Šizoidinis asmenybės sutrikimas yra asmenybės struktūros ypatybė, kuriai nebūdingos haliucinacijos ar prarastas ryšys su realybe.
Ar šizoidai gali turėti romantinius santykius?
Taip, tai įmanoma, tačiau jie dažniausiai renkasi partnerius, kurie taip pat vertina privatumą ir nereikalauja didelio emocinio įsitraukimo. Dažnai tokie santykiai yra paviršutiniškesni arba grindžiami bendrais interesais, o ne emociniu artumu.
Ar šis sutrikimas yra pagydomas?
Asmenybės sutrikimai nėra „pagydomi“ kaip gripas. Tai yra ilgalaikės charakterio struktūros. Tačiau su specialistų pagalba asmuo gali išmokti suprasti savo elgesio modelius, geriau adaptuotis visuomenėje ir sumažinti kylančią įtampą, jei tokia atsiranda.
Kaip elgtis su šizoidiniu žmogumi?
Svarbiausia – gerbti jo ribas. Nereikalaukite iš jo emocijų, kurių jis nejaučia, neverskite dalyvauti renginiuose, kurie jam sukelia stresą. Priimkite jį tokį, koks jis yra – tai geriausias būdas palaikyti konstruktyvų santykį.
Žmogaus psichologinio atsparumo ir autentiškumo paieškos
Šizoidinio tipo žmonės dažnai yra itin protingi, racionalūs ir orientuoti į vidinį, abstrakčių idėjų pasaulį. Jų nenoras bendrauti dažnai yra ne silpnumo, o specifinės gyvenimo filosofijos išraiška. Visuomenė, kuri visą dėmesį skiria socialumui, komunikacijai ir nuolatiniam emociniam atvirumui, gali būti per daug agresyvi ar varginanti tokio tipo asmenybėms. Tačiau, priėmus šias asmenybes kaip lygiaverčius visuomenės narius, galima pamatyti jų unikalų indėlį į kūrybą, mokslą ir kitas sritis, kuriose reikia gilaus susikaupimo ir gebėjimo matyti pasaulį be išankstinių socialinių nuostatų.
Visgi, gyvenant šiame pasaulyje, tam tikra adaptacija yra reikalinga. Svarbiausia, kad asmuo, turintis šizoidinių bruožų, nebūtų verčiamas tapti tuo, kuo jis nėra. Pagalba yra prieinama, jei kyla sunkumų, tačiau pats autentiškas buvimas savimi – net jei tas būvis yra radikaliai kitoks nei daugumos – išlieka esminiu žmogaus teisių į savo vidinį pasaulį elementu. Supratimas apie tai, kas yra šizoidinis asmenybės sutrikimas, leidžia mums ne tik geriau suprasti vieni kitus, bet ir kurti empatiškesnę, įvairiapusiškesnę visuomenę.
