Sveikatos sutrikimai, kurie ilgainiui tampa lėtiniai arba sukelia negrįžtamus organizmo pokyčius, dažnai verčia žmones domėtis socialinėmis garantijomis ir valstybės teikiama pagalba. Nors visuomenėje vis dar plačiai vartojamas terminas „invalidumo grupės“, teisiškai šis apibrėžimas Lietuvoje pasikeitė jau prieš beveik du dešimtmečius. Šiandien kalbame apie dalyvumo lygį (anksčiau – darbingumo lygį) ir neįgalumo lygį, tačiau esmė išlieka ta pati – tai valstybės pripažinimas, kad asmens sveikatos būklė riboja jo galimybes pilnavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime ar darbo rinkoje. Daugelis žmonių klaidingai mano, kad egzistuoja konkretus ligų sąrašas, kuriame kiekviena diagnozė automatiškai garantuoja tam tikrą grupę. Realybė yra kiek sudėtingesnė: vertinama ne tik pati liga, bet ir jos sukeltas poveikis organizmo funkcijoms bei asmens savarankiškumui.
Nuo invalidumo grupių prie dalyvumo lygio: ką reiškia pokyčiai?
Norint suprasti, kaip nustatomas statusas, būtina susigaudyti terminijoje. Iki 2005 metų Lietuvoje galiojo I, II ir III invalidumo grupės. Vėliau jos buvo pakeistos į darbingumo lygius, išreiškiamus procentais, o nuo 2024 metų, įgyvendinant negalios reformą, pereita prie dalyvumo lygio vertinimo. Šis pokytis nėra tik kosmetinis – jis keičia požiūrį į žmogų su negalia.
Senoji sistema orientavosi tik į medicininę diagnozę, o dabartinė vertina kompleksiškai: kokią įtaką liga daro žmogaus gebėjimui dirbti, mokytis, judėti ir apsitarnauti. Visgi, konvertuojant senąsias sąvokas į dabartines, galima išvesti apytikslę paralelę, kad būtų lengviau suprasti:
- I grupė (sunkiausia negalia) atitinka 0–25 % dalyvumo (darbingumo) lygį. Tai reiškia, kad asmuo yra visiškai arba beveik visiškai nedarbingas.
- II grupė (vidutinė negalia) atitinka 30–55 % dalyvumo lygį. Asmuo yra iš dalies darbingas.
- III grupė (lengvesnė negalia) atitinka 60–100 % dalyvumo lygį, tačiau praktikoje negalia nustatoma, kai lygis yra žemesnis nei normos ribos (pvz., 45–55 % netekto darbingumo senojoje sistemoje).
Kaip ligos pobūdis lemia vertinimo rezultatus?
Vienas dažniausių mitų – kad egzistuoja „auksinis“ ligų sąrašas. Žmonės dažnai klausia: „Ar gausiu grupę, jei man nustatyta hipertenzija?“ arba „Koks neįgalumas priklauso po infarkto?“. Svarbu įsidėmėti, kad pati diagnozė savaime negarantuoja neįgalumo statuso. Svarbiausia yra funkciniai sutrikimai, kuriuos ta liga sukelia. Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra vertina, kiek liga yra pažengusi ir kaip ji riboja kasdienę veiklą.
Širdies ir kraujagyslių ligos
Tai viena dažniausių priežasčių, dėl kurių kreipiamasi dėl negalios nustatymo. Čia vertinamas širdies nepakankamumo laipsnis (NYHA klasė), fizinio krūvio toleravimas ir komplikacijos. Pavyzdžiui, pati hipertenzija (aukštas kraujospūdis) gali būti kontroliuojama vaistais ir negalios nesuteikti. Tačiau jei dėl ilgalaikės hipertenzijos ištiko insultas, atsirado paralyžius ar inkstų nepakankamumas – tuomet vertinami šie funkciniai sutrikimai, kurie gali lemti net ir sunkų neįgalumo lygį.
Onkologiniai susirgimai
Onkologijoje vertinimas priklauso nuo ligos stadijos, taikomo gydymo (chemoterapija, radioterapija, operacijos) ir prognozės. Aktyvaus gydymo metu dažnai nustatomas mažesnis dalyvumo lygis (didesnė negalia) terminuotam laikui (pvz., 6 mėnesiams ar metams). Pasiekus remisiją, statusas peržiūrimas. Svarbu tai, kad net ir pasveikus, gali būti nustatytas neįgalumas dėl liekamųjų reiškinių (pvz., organo pašalinimo, lėtinio skausmo ar limfostazės).
Judėjimo ir atramos aparato ligos
Tai stuburo išvaržos, artritai, sąnarių ligos. Čia kertinis kriterijus – mobilumas ir gebėjimas apsitarnauti. Medicininiuose dokumentuose turi būti aiškiai aprašyta judesių amplitudė, raumenų jėga, skausmo sindromo intensyvumas ir pagalbinės technikos poreikis. Rentgeno nuotrauka su pakitimais nėra pagrindas negaliai, jei žmogus juda laisvai. Tačiau jei dėl sąnarių destrukcijos asmuo negali paeiti be vaikštynės ar savarankiškai apsirengti, tikimybė gauti mažesnį dalyvumo procentą (didesnę negalią) ženkliai išauga.
Psichikos ir elgesio sutrikimai
Ši ligų grupė vertinama itin specifiškai. Atsižvelgiama į ligos trukmę, paūmėjimų dažnumą, stacionarinio gydymo poreikį ir socialinę adaptaciją. Sergant lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija ar sunki depresija, vertinama, kiek žmogus geba orientuotis aplinkoje, kontroliuoti savo elgesį ir bendrauti.
Neįgalumo nustatymo procedūra: žingsnis po žingsnio
Kad procesas vyktų sklandžiai, svarbu laikytis nustatytos tvarkos. Chaotiškas dokumentų pateikimas yra dažniausia neigiamų atsakymų arba užsitęsusių procesų priežastis.
- Kreipimasis į šeimos gydytoją. Tai pirmas ir svarbiausias žingsnis. Turite pasakyti gydytojui, kad norite kreiptis dėl negalios (dalyvumo lygio) nustatymo. Gydytojas įvertins jūsų būklę ir, jei yra pagrindas, nukreips pas specialistus konsultacijoms ar tyrimams.
- Siuntimo parengimas (Forma Nr. E027). Surinkęs visus tyrimų rezultatus ir specialistų išvadas, šeimos gydytojas parengia elektroninį siuntimą į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą. Svarbu: šiame dokumente turi būti kuo detaliau aprašyti funkciniai sutrikimai. Jei gydytojas parašys tik diagnozę, bet neaprašys, kad pacientas negali savarankiškai valgyti ar vaikščioti, komisija to ir nevertins.
- Dokumentų pateikimas. Kai gydytojas išsiunčia elektroninius dokumentus, asmuo (arba jo atstovas) turi pateikti prašymą agentūrai. Tai galima padaryti internetu, paštu arba atvykus fiziškai.
- Vertinimas. Dažniausiai vertinimas atliekamas neakivaizdžiai – tik pagal pateiktus dokumentus. Tačiau, jei kyla neaiškumų, asmuo gali būti pakviestas į apžiūrą arba pas jį gali atvykti socialinis darbuotojas įvertinti savarankiškumo namuose (klausimynas).
Specialieji poreikiai: kas tai ir kam jie priklauso?
Be dalyvumo lygio nustatymo, asmenims gali būti nustatyti ir specialieji poreikiai. Tai atskira kategorija, kuri dažnai lemia papildomas finansines išmokas (slaugos ar priežiūros tikslines kompensacijas). Tai ypač aktualu senyvo amžiaus žmonėms arba turintiems sunkią negalią.
Yra du pagrindiniai lygių tipai:
- Nuolatinės slaugos poreikis (I arba II lygis). Skiriamas asmenims, kurie yra visiškai nesavarankiški, guli patale, negali patys pavalgyti ar atlikti higienos procedūrų. Tai atitinka sunkiausią būklę.
- Nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (I arba II lygis). Skiriamas tiems, kurie gali atlikti pagrindinius veiksmus, bet jiems reikia pagalbos buityje, tvarkantis finansus, gaminant maistą ar saugiai judant aplinkoje.
Specialiųjų poreikių nustatymui taip pat naudojamas Bartelio indeksas – skalė, kuria balais vertinamas asmens mobilumas ir gebėjimas apsitarnauti. Kuo mažiau balų surenkama, tuo didesnis priklausomybės nuo kitų laipsnis ir tuo didesnė tikimybė gauti slaugos statusą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Neįgalumo nustatymo procesas yra apipintas daugybe klausimų. Pateikiame atsakymus į tuos, kurie kyla dažniausiai.
Ar galiu dirbti, jei man nustatytas mažas dalyvumo lygis (pvz., 30 proc.)?
Taip, dirbti galima. Lietuvoje neįgalumas nedraudžia dirbti, nebent darbas kenkia sveikatai arba yra specifinių medicininių kontraindikacijų (pvz., epilepsija ir darbas aukštyje). Priešingai, nustatytas dalyvumo lygis suteikia papildomų garantijų: ilgesnes atostogas, mokesčių lengvatas ir galimybę dirbti pritaikytomis sąlygomis.
Kiek laiko galioja nustatyta negalia?
Terminas priklauso nuo ligos prognozės. Negalia gali būti nustatoma 6 mėnesiams, 1 metams, 2 metams arba neterminuotai (visam gyvenimui). Neterminuotai dažniausiai nustatoma pensinio amžiaus žmonėms arba esant negrįžtamiems anatominiams pakitimams (pvz., galūnės amputacija).
Ką daryti, jei nesutinku su sprendimu?
Jei manote, kad nustatytas procentas neatitinka realios sveikatos būklės, turite teisę apskųsti sprendimą per 30 dienų. Pirmiausia skundas teikiamas tai pačiai agentūrai dėl pakartotinio vertinimo, vėliau – Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Ar pensinio amžiaus žmogui nustatomas darbingumo lygis?
Ne, sulaukus senatvės pensijos amžiaus, nustatomas ne darbingumo ar dalyvumo lygis, o specialiųjų poreikių lygis. Tačiau procedūra išlieka panaši – viskas prasideda nuo šeimos gydytojo siuntimo.
Kaip tinkamai pasiruošti vertinimui
Sėkmė nustatant tikslų neįgalumo ar dalyvumo lygį dažnai priklauso nuo namų darbų, kuriuos atlieka pats pacientas kartu su artimaisiais. Didžiausia klaida – manyti, kad „gydytojai viską mato sistemoje“. E. sveikatos sistema yra didelė, ir vertintojai neturi laiko skaityti kiekvieno įrašo nuo gimimo. Todėl prieš kreipiantis į šeimos gydytoją dėl siuntimo, rekomenduojama patiems susisteminti savo sveikatos istoriją.
Pasiruoškite naujausius specialistų išrašus (epikrizes), ypač tuos, kurie daryti per paskutinius 12–24 mėnesius. Jei gulėjote ligoninėje, būtinai turėkite išrašus. Svarbiausia – pokalbio su gydytoju metu akcentuokite ne tik tai, ką jums skauda, bet tai, ko negalite padaryti. Pavyzdžiui, ne tik „man skauda nugarą“, bet „dėl nugaros skausmo negaliu pasilenkti apsiauti batų, negaliu išstovėti ilgiau nei 10 minučių“. Būtent tokie konkretūs funkciniai apribojimai yra pagrindas, kuriuo remiantis pildomi dokumentai ir priimami sprendimai, lemiantys jūsų socialines garantijas ir finansinę paramą.
