Šiltėjant orams ir bundant gamtai, prasideda ne tik ilgi, džiaugsmingi pasivaikščiojimai su keturkojais draugais miškuose ar parkuose, bet ir stipriai išauga pavojus, kurį sukelia vieni klastingiausių gamtos parazitų – erkės. Lietuva yra endeminėje erkių zonoje, o tai reiškia, kad šių kraujasiurbių platinamų ligų rizika mūsų šalyje yra itin aukšta. Nors daugelis šunų šeimininkų naudoja įvairias profilaktines priemones, tokias kaip specialūs antkakliai, lašai ar tabletės, šimtaprocentinės apsaugos garantuoti neįmanoma. Todėl po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje aptikus įsisiurbusią erkę, šeimininkus dažnai apima panika. Visgi, specialistai ramina, kad laiku atlikti tinkami veiksmai ir atidus augintinio stebėjimas padeda išvengti pačių skaudžiausių pasekmių. Svarbiausia yra žinoti, kaip elgtis iškart po įkandimo, į kokius elgsenos bei fizinius pokyčius atkreipti dėmesį per pirmąsias savaites ir kada nedelsiant kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją.
Kaip teisingai ir saugiai ištraukti erkę namų sąlygomis
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis aptikus erkę ant šuns kūno – kuo greičiau ją pašalinti. Kuo ilgiau erkė išbūna įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad ji perduos ligos sukėlėjus į gyvūno kraujotaką. Nors internete gausu įvairių liaudiškų patarimų, veterinarijos gydytojai griežtai įspėja vengti netinkamų metodų. Jokiu būdu negalima erkės tepti aliejumi, riebalais, laku ar alkoholiu. Uždusus parazitui, jis gali patirti šoką ir atpilti savo skrandžio turinį, kuriame ir slepiasi pavojingi patogenai, tiesiai į šuns kraują.
Norint saugiai pašalinti parazitą, reikėtų vadovautis šiais pagrindiniais žingsniais:
-
Pasiruošimas procedūrai. Pasirūpinkite specialiu erkių trauktuku (pincetu, kilpele ar „laužtuvėlio“ formos įrankiu), kurį galima įsigyti bet kurioje vaistinėje ar gyvūnų prekių parduotuvėje. Taip pat turėkite dezinfekcinio skysčio. Raminkite šunį, kad jis nesimuistytų.
Taisyklingas suėmimas. Praskleiskite šuns kailį taip, kad gerai matytumėte įsisiurbimo vietą. Įrankiu suimkite erkę kuo arčiau šuns odos. Svarbu nespausti parazito pilvelio.
Ištraukimas. Priklausomai nuo naudojamo įrankio tipo, erkę traukite lėtu, tolygiu judesiu į viršų, arba švelniai sukite, kol ji pati paleis odą. Venkite staigių trūktelėjimų, kad odoje neliktų erkės galvutės.
Įkandimo vietos dezinfekcija. Ištraukus erkę, įkandimo vietą nuvalykite specialiu dezinfekciniu tirpalu, chlorheksidinu arba bent jau nuplaukite vandeniu su muilu.
Parazito sunaikinimas. Ištrauktą erkę geriausia sudeginti arba įmesti į indelį su spiritu. Nemeskite jos tiesiog į šiukšliadėžę ar ant žemės.
Stebėjimo laikotarpis: į ką privalu atkreipti dėmesį
Sėkmingas erkės ištraukimas tėra tik pusė darbo. Po šio įvykio prasideda kritinis stebėjimo laikotarpis, kuris paprastai trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Inkubacinis ligų periodas skiriasi priklausomai nuo to, kokiu patogenu šuo galėjo būti užkrėstas. Nors nedidelis guzelis ar paraudimas įkandimo vietoje yra normali lokali odos reakcija į svetimkūnį ir seiles, kuri per kelias dienas turėtų išnykti, sisteminiai organizmo pokyčiai reikalauja neatidėliotino dėmesio.
Pirmieji bendriniai negalavimo požymiai
Kiekvienas šuo į infekciją reaguoja individualiai, tačiau veterinarijos specialistai išskiria bendrus simptomus, kurie dažniausiai išduoda prasidėjusią ligą. Jei per 2–14 dienų po erkės įkandimo pastebite bent vieną iš šių požymių, šunį būtina parodyti gydytojui:
-
Apetito praradimas. Šuo atsisako net ir pačių mėgstamiausių skanėstų, nenoriai ėda įprastą maistą arba visiškai nustoja lesti.
Apatija ir vangumas. Gyvūnas tampa neįprastai ramus, daug miega, nenori žaisti, atsisako eiti į lauką arba greitai pavargsta net ir po trumpos fizinės veiklos.
Aukšta kūno temperatūra. Šuns nosis gali būti sausa ir karšta, o pamatavus temperatūrą termometru (šunims ji matuojama tiesiojoje žarnoje), ji viršija 39,5 °C.
Pasikeitusi šlapimo spalva. Tai vienas pavojingiausių ir specifiškiausių simptomų. Šlapimas gali tapti tamsiai rudas, raudonas, primenantis kavos ar stiprios juodosios arbatos spalvą.
Gleivinių išblyškimas arba pageltimas. Pakėlus šuns lūpą, dantenų spalva būna ne įprastai rausva, o balta, pilkšva arba gelsva. Taip pat gali pagelsti akių baltymai.
Virškinimo trakto sutrikimai. Gali pasireikšti vėmimas, viduriavimas, kuris dar labiau nusilpnina ir dehidratuoja gyvūno organizmą.
Dažniausios erkių platinamos ligos ir jų specifika
Lietuvoje erkės šunims dažniausiai perduoda tris pavojingas ligas: babeziozę, laimo ligą (boreliozę) ir anaplazmozę. Kiekviena iš jų pažeidžia skirtingas organizmo sistemas, todėl skiriasi ir ligos eiga bei diagnostikos metodai.
Babeziozė (Piroplazmozė)
Tai pati klastingiausia ir greičiausiai progresuojanti erkių platinama liga, kurios nesigydant, gyvūnas gali nugaišti vos per kelias dienas. Ją sukelia pirmuonys (Babesia), kurie patenka į šuns kraują ir pradeda masiškai naikinti raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus). Dėl šios priežasties išsivysto stipri mažakraujystė (anemija), organams pradeda trūkti deguonies, vystosi inkstų bei kepenų nepakankamumas. Klasikiniai babeziozės požymiai yra tamsus šlapimas, aukšta temperatūra, galūnių silpnumas ir ryški apatija. Pastebėjus šiuos simptomus, laikas skaičiuojamas valandomis, todėl vizitas pas veterinarą privalo būti neatidėliotinas.
Laimo liga (Boreliozė)
Skirtingai nei babeziozė, Laimo liga dažnai vystosi lėtai, o jos simptomai gali pasirodyti tik praėjus keliems mėnesiams po erkės įkandimo. Ją sukelia bakterijos (Borrelia), kurios paveikia gyvūno sąnarius, nervų sistemą, kartais inkstus ar širdį. Šunims Laimo liga dažniausiai pasireiškia staigiu ir kintančiu šlubavimu – vieną dieną šuo gali šlubuoti viena koja, kitą dieną – kita. Sąnariai būna patinę, skausmingi ir karšti liečiant. Gali padidėti limfmazgiai, šuo gali karščiuoti ir prarasti apetitą. Ši liga gydoma ilgu antibiotikų kursu.
Anaplazmozė
Anaplazmozė yra dar viena bakterinė infekcija, kuri kėsinasi į baltuosius kraujo kūnelius arba trombocitus. Trombocitai yra atsakingi už kraujo krešėjimą, todėl jiems nykstant, šuniui gali prasidėti savaiminiai kraujavimai. Tai gali pasireikšti kraujavimu iš nosies, kraujuotomis išmatomis, mėlynėmis ant odos (ypač plaukų neturinčiose vietose, pavyzdžiui, ant pilvo). Gyvūnas tampa vangus, karščiuoja, gali skųstis raumenų ir sąnarių skausmais. Kaip ir Laimo ligos atveju, anaplazmozė sėkmingai gydoma antibiotikais, jei ji diagnozuojama laiku.
Diagnostika ir gydymas veterinarijos klinikoje
Jei kyla menkiausias įtarimas, kad šuo po erkės įkandimo jaučiasi prastai, vizitas pas veterinarijos gydytoją yra būtinas. Klinikoje pirmiausia atliekama bendra klinikinė apžiūra, įvertinamas gleivinių atspalvis, limfmazgių dydis, pamatuojama kūno temperatūra. Tačiau tiksli diagnozė nustatoma tik atlikus laboratorinius tyrimus.
Auksinis standartas babeziozės diagnostikoje – kraujo tepinėlio tyrimas mikroskopu. Paėmus lašą kraujo (dažniausiai iš ausies krašto arba venos), veterinaras ieško babezijų pirmuonių pačiuose eritrocituose. Taip pat visada atliekamas morfologinis kraujo tyrimas, kuris parodo eritrocitų, leukocitų ir trombocitų kiekį, leidžia įvertinti mažakraujystės lygį bei uždegiminius procesus. Atsižvelgiant į situaciją, gali būti atliekami ir biocheminiai kraujo tyrimai kepenų bei inkstų funkcijai įvertinti.
Gydymas tiesiogiai priklauso nuo diagnozės. Babeziozės atveju skiriami specifiniai vaistai, naikinantys pirmuonis, atliekama skysčių terapija (lašelinės) siekiant išplauti toksinus iš organizmo ir palaikyti inkstų funkciją, o sunkiais atvejais gali prireikti net kraujo perpylimo. Laimo ligos ir anaplazmozės gydymui skiriami antibiotikai, uždegimą slopinantys ir skausmą malšinantys vaistai. Anksti pradėtas gydymas užtikrina palankią prognozę daugeliui pacientų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar odoje likusi erkės galvutė yra labai pavojinga šuniui?
Likus erkės galvutei, organizmas į ją reaguoja kaip į svetimkūnį. Įkandimo vieta gali parausti, šiek tiek patinti ar supūliuoti, primindama mažą spuogelį. Nors pačios ligos tikimybė nepadidėja (jei erkės skrandžio turinys nebuvo išspaustas), galvutę vis tiek rekomenduojama stebėti. Dažniausiai per kelias dienas organizmas ją pašalina pats. Jei uždegimas didėja, reikėtų kreiptis į veterinarą, kad likutis būtų pašalintas steriliai.
Ar erkės įkandimo vietoje atsiradęs guzas reiškia, kad šuo užsikrėtė liga?
Ne, kietas žirnio dydžio guzelis po ištraukimo yra gana dažna ir normali šuns odos audinių reakcija į erkės seiles. Šis guzelis gali išlikti nuo kelių savaičių iki mėnesio. Tačiau, jei jis greitai didėja, tampa labai karštas, skausmingas ar iš jo sunkiasi pūliai, būtina pasikonsultuoti su specialistu dėl galimos vietinės bakterinės infekcijos.
Per kiek laiko atsiranda babeziozės simptomai?
Babeziozės inkubacinis periodas gali trukti nuo 2 iki 14 dienų po užkrėstos erkės įkandimo, tačiau dažniausiai pirmieji simptomai (letargija, karščiavimas) išryškėja per 3–7 dienas. Atidžiausiai stebėti šunį reikėtų būtent pirmąją savaitę.
Ar galima šunį profilaktiškai paskiepyti nuo erkių platinamų ligų?
Šiuo metu Lietuvoje nėra vakcinos, kuri apsaugotų nuo visų erkių platinamų ligų. Egzistuoja vakcinos nuo Laimo ligos ir babeziozės, tačiau vakcinos nuo babeziozės efektyvumas yra ribotas (ji apsaugo ne nuo užsikrėtimo, o nuo itin sunkios ligos formos). Todėl pagrindinė ir pati efektyviausia prevencija išlieka išorinių ir vidinių antiparazitinių priemonių (lašų, antkaklių, tablečių) naudojimas bei reguliari kailio apžiūra.
Kompleksinė apsauga ir organizmo imuniteto stiprinimas po pasivaikščiojimų
Kadangi šiltasis sezonas ilgėja, o erkės tampa aktyvios vos temperatūrai pakilus virš nulio, veterinarai pabrėžia nuolatinės ir nenutrūkstamos apsaugos svarbą. Vis dėlto, jokios profilaktinės priemonės neatleidžia nuo atsakomybės po kiekvieno pasivaikščiojimo kruopščiai patikrinti gyvūno kailį. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti plonoms odos vietoms: snukučiui, ausų vidui, kaklui, pažastims, pilvui bei tarpupirščiams. Net ir trumpaplaukiai šunys, kurie džiaugiasi aktyvia veikla atviruose laukuose ar miškuose, yra vienodai pažeidžiami.
Be išorinių apsaugos priemonių, svarbų vaidmenį atlieka ir stiprus paties šuns imunitetas. Kokybiška, subalansuota mityba, praturtinta Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgštimis, antioksidantais bei svarbiausiais vitaminais, padeda palaikyti stiprų organizmo atsaką įvairioms infekcijoms. Veterinarijos gydytojai dažnai pataria pavasarį ir rudenį papildyti gyvūno racioną specialiais imunitetą stiprinančiais papildais. Sveikas ir stiprus organizmas ne tik atsparesnis patogenams, bet ir daug greičiau atsigauna, jeigu ligos visgi nepavyksta išvengti. Kasdienis rūpestis, atidus stebėjimas ir glaudus bendradarbiavimas su savo veterinarijos gydytoju yra patikimiausias būdas užtikrinti ilgaamžį ir kokybišką keturkojo draugo gyvenimą be erkių keliamų grėsmių.
