Osteoporozė dažnai vadinama „tyliąja epidemija“, nes ši liga dešimtmečius gali vystytis be jokių jaučiamų simptomų, kol vieną dieną įvyksta netikėtas kaulo lūžis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ši liga paliečia kas trečią moterį ir kas penktą vyrą, vyresnį nei 50 metų. Nors sveika mityba ir fizinis aktyvumas yra būtini kaulų sveikatai, diagnozavus reikšmingą kaulų tankio sumažėjimą ar įvykus lūžiui, vien gyvenimo būdo pokyčių dažniausiai nebepakanka. Šiuolaikinė medicina siūlo platų vaistų spektrą, tačiau pacientams dažnai kyla klausimas: kurie medikamentai yra patys efektyviausi ir kaip jie veikia mūsų organizmą? Gydytojai pabrėžia, kad nėra vieno „stebuklingo“ vaisto visiems – gydymo parinkimas priklauso nuo paciento lyties, amžiaus, lūžių rizikos laipsnio ir gretutinių ligų.
Kaip veikia osteoporozės vaistai: du pagrindiniai mechanizmai
Norint suprasti, kaip veikia vaistai, svarbu žinoti, kad kaulas yra gyvas audinys. Jame nuolat vyksta du procesai: senojo kaulo irimas (rezorbcija), kurį atlieka ląstelės osteoklastai, ir naujo kaulo formavimas, už kurį atsakingi osteoblastai. Osteoporozė prasideda tada, kai kaulo irimas tampa greitesnis nei jo atsistatymas.
Visi šiuo metu rinkoje esantys vaistai nuo osteoporozės skirstomi į dvi pagrindines grupes:
- Antirezorbtiniai vaistai: Tai dažniausiai skiriama vaistų grupė. Jie lėtina kaulo irimo procesą, stabdydami osteoklastų veiklą. Tai leidžia kaulams atgauti tankį natūralaus atsistatymo metu.
- Anaboliniai vaistai: Tai naujesnės kartos medikamentai, kurie tiesiogiai skatina naujo kaulinio audinio formavimąsi. Jie paprastai skiriami esant labai sunkiai osteoporozei.
Bisfosfonatai – pirmojo pasirinkimo gydymas
Daugumai pacientų, kuriems pirmą kartą diagnozuota osteoporozė, gydytojai skiria bisfosfonatus. Tai yra geriausiai ištirta ir plačiausiai naudojama vaistų klasė, pasižyminti puikiu kainos ir efektyvumo santykiu. Šie vaistai „prisiriša“ prie kaulinio audinio ir neleidžia ląstelėms-ardytojoms jo tirpdyti.
Populiariausi bisfosfonatai ir jų vartojimas
Lietuvoje ir pasaulyje dažniausiai skiriami šie preparatai:
- Alendronatas: Dažniausiai vartojamas kartą per savaitę tabletės forma. Tyrimai rodo, kad jis gali sumažinti stuburo lūžių riziką net 50 procentų, o šlaunikaulio – apie 40 procentų.
- Risedronatas: Taip pat vartojamas kartą per savaitę arba kartą per mėnesį. Jo veiksmingumas panašus į alendronato.
- Ibandronatas: Dažnai pasirenkamas moterų po menopauzės, vartojamas vieną kartą per mėnesį.
- Zoledrono rūgštis: Tai pati stipriausia šios grupės forma, leidžiama į veną lašinės būdu tik vieną kartą per metus. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie negali vartoti geriamųjų vaistų dėl skrandžio problemų arba pamiršta reguliariai gerti tabletes.
Gydytojai įspėja, kad geriamieji bisfosfonatai reikalauja griežtos vartojimo drausmės. Vaistą būtina išgerti ryte, tuščiu skrandžiu, užgeriant stikline paprasto vandens. Išgėrus vaistą, negalima gultis bent 30–60 minučių, kad vaistas nepakenktų stemplės gleivinei. Nesilaikant šių nurodymų, vaisto pasisavinimas sumažėja beveik iki nulio.
Denosumabas – biologinė terapija
Jei bisfosfonatai netinka, sukelia šalutinius poveikius arba yra neveiksmingi, gydytojai dažnai pereina prie biologinės terapijos – denosumabo. Tai yra monokloninis antikūnas, kuris blokuoja specifinį baltymą, būtiną kaulą ardantiems osteoklastams susidaryti.
Šis vaistas yra patogus tuo, kad jį reikia leisti po oda (kaip skiepą) tik kartą per šešis mėnesius. Klinikiniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis denosumabo vartojimas (iki 10 metų) nuosekliai didina kaulų tankį ir mažina lūžių riziką. Tai ypač efektyvus pasirinkimas vyresnio amžiaus pacientams bei tiems, kurių inkstų funkcija yra sutrikusi, nes bisfosfonatų vartojimas jiems gali būti ribojamas.
Svarbus perspėjimas: Denosumabo negalima nutraukti staiga. Nustojus vartoti vaistą be gydytojo priežiūros, gali įvykti staigus kaulų tankio sumažėjimas („atšokimo efektas“) ir padidėti lūžių rizika. Todėl nutraukus gydymą šiuo vaistu, dažniausiai iškart skiriamas kitas preparatas rezultatams užtvirtinti.
Kaulą formuojantys (anaboliniai) vaistai
Pacientams, kuriems nustatyta itin sunki osteoporozė su jau įvykusiais daugybiniais slankstelių lūžiais, standartinių vaistų, stabdančių kaulo irimą, gali nepakakti. Tokiais atvejais reikalingas kaulo „atauginimas“. Čia į pagalbą ateina teriparatidas ir romosozumabas.
Teriparatidas yra paratiroidinio hormono analogas. Skirtingai nei kiti vaistai, jis stimuliuoja osteoblastus ir verčia organizmą gaminti naują kaulą. Tai vienas efektyviausių vaistų kaulų tankiui didinti, tačiau jo vartojimas yra ribotas (dažniausiai iki 24 mėnesių) ir jis yra brangesnis nei standartinė terapija. Paprastai po kurso su anaboliniais vaistais gydymas tęsiamas bisfosfonatais, kad naujai suformuotas kaulas išliktų tvirtas.
Hormonų terapija ir selektyvūs moduliatoriai
Moterims, kurioms osteoporozė prasideda ankstyvoje menopauzėje dėl staigaus estrogenų kiekio sumažėjimo, gali būti svarstoma pakaitinė hormonų terapija (PHT). Estrogenai padeda išlaikyti kaulų tankį, tačiau dėl galimų šalutinių poveikių (pvz., padidėjusios krūties vėžio ar trombų rizikos) šis metodas dažniausiai taikomas tik trumpą laiką ir tik esant varginantiems menopauzės simptomams.
Alternatyva yra raloksifenas – vaistas, kuris kauluose veikia kaip estrogenas, tačiau neturi neigiamo poveikio krūties audiniui ar gimdai. Jis efektyviai mažina stuburo lūžių riziką, tačiau yra mažiau veiksmingas apsaugant nuo šlaunikaulio lūžių.
Būtini palydovai: Kalcis ir Vitaminas D
Jokie vaistai nuo osteoporozės neveiks efektyviai, jei organizmui trūks statybinių medžiagų. Gydytojai vienbalsiai tvirtina: gydymas vaistais be pakankamo kalcio ir vitamino D kiekio yra beprasmis.
- Kalcis: Vyresniems nei 50 metų žmonėms rekomenduojama suvartoti apie 1000–1200 mg kalcio per parą. Geriausia, jei didžiąją dalį gaunate su maistu (pieno produktai, žaliosios daržovės), tačiau dažnai prireikia ir papildų.
- Vitaminas D: Jis būtinas, kad organizmas įsisavintų kalcį. Lietuvoje, kur saulės mažai, vitamino D trūksta daugumai gyventojų. Sergant osteoporoze, dažniausiai rekomenduojama palaikomoji dozė yra 800–2000 TV per dieną, tačiau tikslią dozę turi nustatyti gydytojas, atlikęs kraujo tyrimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar vaistus nuo osteoporozės reikės vartoti visą gyvenimą?
Nebūtinai. Gydymo trukmė priklauso nuo vaisto rūšies ir paciento būklės. Pavyzdžiui, gydant bisfosfonatais, po 3–5 metų dažnai daroma „vaistų pertrauka“. Kadangi vaistas kaupiasi kaule, jis veikia dar kurį laiką net ir nutraukus vartojimą. Pertraukos metu stebimas kaulų tankis. Tačiau vartojant denosumabą, pertraukų daryti negalima.
Girdėjau apie baisų šalutinį poveikį – žandikaulio osteonekrozę. Ar tai tiesa?
Taip, tai yra labai retas, bet galimas šalutinis poveikis, ypač vartojant dideles bisfosfonatų ar denosumabo dozes (dažniau onkologijoje, nei gydant osteoporozę). Osteoporozės pacientams ši rizika yra itin maža (mažiau nei 1 atvejis iš 10 000–100 000). Norint jos išvengti, prieš pradedant gydymą rekomenduojama susitvarkyti dantis ir palaikyti gerą burnos higieną.
Ar natūralūs papildai gali pakeisti receptinius vaistus?
Deja, ne. Nors kalcis, magnis, vitaminas K2 ir vitaminas D yra svarbūs kaulų sveikatai, esant nustatytai osteoporozei, jie negali sustabdyti kaulų retėjimo ar atstatyti prarasto tankio taip efektyviai, kaip farmakologiniai preparatai. Papildai yra gydymo dalis, bet ne pakaitalas.
Kiek laiko reikia vartoti vaistus, kad pasimatytų rezultatas?
Kaulų apykaita yra lėtas procesas. Pirmieji teigiami kaulų tankio pokyčiai matuojant DXA (kaulų tankio tyrimo) aparatu paprastai pastebimi po 1–2 metų gydymo. Tačiau lūžių rizika pradeda mažėti jau po 6–12 mėnesių.
Ilgalaikė stebėsena ir gydymo režimo laikymasis
Sėkmingas osteoporozės valdymas neapsiriboja vien recepto išrašymu. Tai yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis glaudaus bendradarbiavimo tarp paciento ir gydytojo. Vienas didžiausių iššūkių gydant šią ligą yra tai, kad pacientai nejaučia tiesioginio vaistų poveikio – kaulai „neskauda“ mažiau, nes osteoporozė pati savaime nėra skausminga, kol neįvyksta lūžis. Dėl šios priežasties dalis žmonių savavališkai nutraukia gydymą, manydami, kad jis neveiksmingas arba nereikalingas.
Siekiant užtikrinti maksimalų efektyvumą, rekomenduojama atlikti kaulų tankio tyrimą (DXA) kas 1,5–2 metus. Tai leidžia objektyviai įvertinti, ar liga stabilizavosi, ar kaulų tankis didėja. Jei vartojant vaistus lūžiai vis tiek įvyksta arba kaulų tankis toliau mažėja, gydytojas gali keisti gydymo taktiką – pavyzdžiui, pakeisti geriamus vaistus į leidžiamus arba pereiti prie anabolinių preparatų. Svarbu suprasti, kad šiuolaikinė medicina leidžia sustabdyti ligos progresavimą ir išsaugoti judėjimo laisvę net ir vyresniame amžiuje, tačiau tam būtinas nuoseklumas ir kantrybė.
