Daugelis mūsų vasarą vaikščiodami pamiškėmis, kirtimais ar apleistomis pievomis pastebime aukštus, ryškiai rožiniais žiedais pasipuošusius augalus. Tai – siauralapis gaurometis, augalas, kuris senovėje buvo vertinamas labiau už auksą, o jo arbata konkuruodavo su brangiausiomis kiniškomis ir indiškomis rūšimis. Tačiau dažnas žolininkas pabrėžia vieną esminę taisyklę: tiesiog prisiskinti lapų ir juos išdžiovinti nepakanka. Norint, kad gaurometis taptų ne šiaip šieno skonio gėrimu, o tikru vaistu, turinčiu gydomųjų savybių ir nuostabų aromatą, būtina išmanyti senąsias paruošimo paslaptis. Teisingas lapų apdorojimas yra tas raktas, kuris atrakina augalo galias, ir būtent apie tai kalbėsime šiame straipsnyje.
Kodėl paprastas džiovinimas paverčia gaurometį šienu?
Prieš griebiantis pintinės ir bėgant į pievas, svarbu suprasti chemiją, vykstančią augalo lapuose. Jeigu gauromečio lapus tiesiog išdžiovinsite saulėje ar orkaitėje, gausite žalsvą, silpno skonio arbatą, kuri savo savybėmis nedaug skirsis nuo paprastos žolės. Taip yra todėl, kad naudingosios medžiagos lieka „užrakintos“ ląstelėse, o fermentacijos procesas neįvyksta.
Gydomąja galia pasižymi būtent fermentuota gauromečio arbata. Proceso metu augalo ląstelių sultys reaguoja su deguonimi, keičiasi cheminė sudėtis: netirpūs junginiai tampa tirpiais ir lengvai pasisavinamais žmogaus organizmo. Būtent fermentacija suteikia arbatai tą tamsią, sodrią spalvą, primenančią juodąją arbatą, bei vaisius, medų ar karamelę primenantį aromatą. Žolininkai teigia, kad tik taip paruoštas augalas ramina nervus, gydo skrandį ir stiprina imunitetą.
Tinkamiausias laikas ir vieta žoliavimui
Gera arbata prasideda ne virtuvėje, o pievoje. Gaurometį geriausia rinkti jo žydėjimo pradžioje ir įkarštyje – paprastai tai būna nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Svarbu atkreipti dėmesį į šiuos niuansus:
- Oras: Rinkite lapus sausą dieną, geriausia ryte, kai nukrenta rasa, bet saulė dar nespėja kaitinti augalų. Šlapi lapai gali pradėti pelyti dar neprasidėjus fermentacijai.
- Vieta: Venkite pakelių, geležinkelių ar dirbamų laukų, kurie purškiami chemikalais. Gaurometis linkęs kaupti medžiagas iš dirvožemio, todėl švari aplinka yra kritiškai svarbi.
- Ką skinti: Arbatai geriausiai tinka lapai. Stiebo viršūnę prilaikykite viena ranka, o kita braukite žemyn, nubraukdami lapus. Apatinių, pageltusių ar pažeistų lapų neimkite. Žiedus galima rinkti atskirai – jie suteiks arbatai grožio, bet stipriausios vaistinės savybės slypi būtent lapuose.
Keturi žingsniai į tobulą vaistinę arbatą
Paruošti gaurometį taip, kad jis būtų vaistas, nėra sudėtinga, tačiau tai reikalauja kantrybės ir meilės procesui. Žolininkai išskiria keturis pagrindinius etapus: vytinimą, ląstelių ardymą, fermentaciją ir džiovinimą.
1. Vytinimas (Paruošimas)
Surinktus lapus reikia paskleisti plonu sluoksniu (apie 3–5 cm) ant švaraus lininio ar medvilninio audinio pavėsyje. Jokiu būdu negalima to daryti tiesioginėje saulėje. Vytinimas trunka nuo 12 iki 24 valandų. Periodiškai lapus reikia pavartyti. Tikslas – kad lapai prarastų dalį drėgmės, taptų minkšti, elastingi, nebelūžtų lenkiami. Jei lapus pradėsite trinti nevytintus, jie tiesiog sutrupės.
2. Ląstelių struktūros ardymas
Tai – fiziškai sunkiausia, bet svarbiausia dalis. Kad prasidėtų fermentacija, sultys turi ištekėti iš ląstelių į paviršių. Yra keletas būdų tai padaryti:
- Sukimas tarp delnų: Imkite po keletą lapų ir stipriai trinkite tarp delnų, kol jie susisuks į tamsius „dešreles“ ir taps lipnūs nuo sulčių. Tai aukščiausios kokybės metodas.
- Minkymas dubenyje: Jei lapų daug, juos galima minkyti dideliame dubenyje kaip tešlą. Minkyti reikia stipriai, kol masė patamsės ir išsiskirs sultys.
- Mėsmalė: Norint granuliuotos arbatos, vytintus lapus galima praleisti per mėsmalę stambiu tinkleliu. Nors puristai sako, kad metalas gali šiek tiek pakeisti skonį, tai populiarus ir greitas būdas.
3. Fermentacija (Rauginimas)
Paruoštą masę (susuktus lapelius arba granules) sudėkite į emaliuotą, stiklinį arba plastikinį indą. Svarbu masę gerai suslėgti. Viršų uždenkite drėgnu audiniu ir padėkite šiltai (apie 22–26 °C). Tai magiškas laikas.
Fermentacija gali trukti nuo 6 iki 36 valandų. Kuo ilgiau fermentuosite, tuo tamsesnė ir sodresnė bus arbata:
- Lengva fermentacija (6–12 val.): Arbata bus šviesesnė, skonis švelnus, gėliškas.
- Vidutinė fermentacija (12–24 val.): Atsiranda ryškus vaisių, džiovintų slyvų aromatas, skonis tampa intensyvus su rūgštele.
- Stipri fermentacija (24+ val.): Arbata tampa tamsi, skonis primena stiprią juodąją arbatą, dingsta žolinis kvapas.
Svarbu: Stebėkite kvapą. Kai tik „žolės“ kvapą pakeičia stiprus gėlių-vaisių aromatas, procesą reikia stabdyti. Jei perlaikysite, masė gali surūgti ir įgyti nemalonų kvapą.
4. Džiovinimas (Užfiksavimas)
Kad fermentacija sustotų, masę reikia greitai išdžiovinti aukštoje temperatūroje. Paskleiskite fermentuotus lapus ant kepimo skardos (padengtos kepimo popieriumi) plonu sluoksniu. Džiovinkite orkaitėje apie 100 °C temperatūroje pravertomis durelėmis apie valandą, vėliau temperatūrą sumažinkite iki 50–60 °C ir džiovinkite, kol lapeliai taps trapūs. Džiovinimo metu namai kvepės pasakiškai. Išdžiūvusi arbata turi būti visiškai sausa, kad nepelytų laikymo metu.
Kuo fermentuota arbata naudinga organizmui?
Teisingai paruoštas gaurometis tampa tikru gamtos vaistu. Skirtingai nei paprasta arbata ar kava, gaurometis neturi kofeino, todėl nedidina kraujospūdžio ir nekelia nerimo. Priešingai – jis veikia raminamai. Žolininkai jį rekomenduoja esant:
- Virškinimo sutrikimams: Dėl didelio gleivių ir taninų kiekio, arbata švelniai padengia skrandžio sieneles, mažina uždegimą, tinka esant gastritui ar opoms.
- Nervinei įtampai: Tai puikus natūralus raminamasis vaistas. Puodelis stiprios gauromečio arbatos prieš miegą padeda atsipalaiduoti, kovoja su nemiga ir lėtiniu stresu.
- Vyrų sveikatai: Ne veltui gaurometis kartais vadinamas „vyrų žole“. Jis teigiamai veikia prostatos funkciją ir gali padėti profilaktiškai saugantis nuo uždegimų.
- Imunitetui ir kraujui: Augale gausu vitamino C (daugiau nei citrinose) ir geležies, todėl jis tinka anemijos profilaktikai ir organizmo stiprinimui po ligų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Net ir patyrusiems arbatos mėgėjams dažnai kyla klausimų apie šio augalo vartojimą ir paruošimą. Štai atsakymai į pačius populiariausius klausimus.
Ar galima gauromečio arbatą gerti kasdien?
Taip, gauromečio arbatą galima gerti kasdien, nes ji neturi kofeino ir nesukelia priklausomybės. Tačiau, kaip ir su bet kokia vaistažole, rekomenduojama daryti pertraukas. Pavyzdžiui, po mėnesio reguliaraus vartojimo padaryti savaitės pertrauką.
Kaip teisingai užplikyti šią arbatą?
Norint atskleisti visas skonio savybes, rekomenduojama 1–2 arbatinius šaukštelius fermentuotų lapų užpilti stikline karšto (apie 90–95 °C), bet ne verdančio vandens. Uždengus indą, leisti pritraukti bent 10–15 minučių. Įdomu tai, kad gaurometį galima plikyti kelis kartus – antrojo plikymo skonis neretai būna dar švelnesnis ir malonesnis.
Ar gaurometis tinka vaikams ir nėščiosioms?
Dėl kofeino nebuvimo gaurometis yra saugesnis pasirinkimas nei juodoji ar žalioji arbata. Vaikams silpna arbata paprastai tinka (ypač hipertyviesiems, nurimti prieš miegą). Nėščiosioms ir žindančioms moterims visada rekomenduojama pasitarti su gydytoju, tačiau saikingas vartojimas dažniausiai laikomas saugiu.
Kodėl mano arbata neturi kvapo?
Jei arbata neturi kvapo arba kvepia tiesiog sausu šienu, greičiausiai buvo padaryta klaida fermentacijos etape. Galbūt lapai nebuvo pakankamai sutrinti (neišsiskyrė sultys), fermentacija vyko per žemoje temperatūroje arba ji truko per trumpai.
Arbatos brandinimas ir laikymo paslaptys
Vienas iš įdomiausių faktų apie fermentuotą gauromečio arbatą yra tai, kad ji, kaip geras vynas, su laiku gerėja. Tai vadinama sausąja fermentacija arba brandinimu. Iš karto po džiovinimo arbata gali būti šiek tiek aštraus skonio, tačiau pastovėjusi bent mėnesį ar du, ji tampa švelnesnė, aromatas išsiskleidžia pilna jėga.
Žolininkai pataria šviežiai paruoštos arbatos negerti iš karto. Geriausia ją supilti į popierinius maišelius arba drobinus kapšelius ir leisti „pakvėpuoti“ sausoje vietoje kelias savaites. Vėliau, ilgesniam laikymui, geriausiai tinka sandarūs stikliniai indai arba metalinės dėžutės, laikomos tamsioje vietoje. Teisingai laikoma gauromečio arbata savo gydomąsias ir skonines savybes išlaiko dvejus, o kartais net trejus metus. Kuo ilgiau ji stovi (sandariai uždaryta), tuo labiau ryškėja džiovintų vaisių natos. Tad jei šią vasarą pasigaminsite didesnį kiekį, po metų galėsite mėgautis dar prabangesniu gėrimu, kuris ne tik šildys kūną, bet ir taps nepakeičiamu namų vaistinės elementu.
