Daugelis šeimininkų apie šuns dantų valymą susimąsto tik tada, kai iš burnos pradeda sklisti nemalonus kvapas. Iki tol atrodo, kad šuo puikiai tvarkosi pats, juk laukiniai gyvūnai dantų nevalo. Visgi, ši logika klaidina. Naminių šunų gyvenimo būdas, mityba ir ilgaamžiškumas kardinaliai skiriasi nuo laukinių gyvūnų, todėl ir burnos priežiūros poreikiai yra kitokie.
Šiame straipsnyje skaitykite:
- Kodėl šunų dantų valymas yra būtinas net jei nematote akivaizdžių problemų.
- Kaip burnos ligos tyliai progresuoja ir gali paveikti visą organizmą.
- Kodėl sausas maistas ar kramtukai nepakeičia tikros higienos.
- Kaip suformuoti dantų priežiūros įprotį ir kada būtina kreiptis į veterinarą.
Kur slypi problema?
Problema ta, kad dantų ligos vystosi tyliai. Iš pradžių kaupiasi apnašos, vėliau jos mineralizuojasi ir virsta akmenimis. Galiausiai prasideda dantenų uždegimas, skausmas ir net dantų netekimas. Šeimininkas dažnai pastebi tik galutinę stadiją, kai jau reikia veterinarinės intervencijos.
Jeigu turi energingą šunį, kaip, pavyzdžiui, beveik vienerių metų labradorą – verta atminti, kad aktyvumas nereiškia stiprios burnos sveikatos. Jauni šunys taip pat gali turėti dantenų problemų, ypač jei nuo mažens neformuojamas įprotis rūpintis dantimis.
Nematomos pasekmės: kai burnos problemos paveikia visą organizmą
Dantų apnašos nėra tik estetinė problema. Jos – bakterijų kolonija. Kai dantenos tampa pažeistos, bakterijos gali patekti į kraujotaką. Ilgainiui tai didina vidaus organų apkrovą.
Kaip burnos uždegimas susijęs su širdimi ir inkstais?
Lėtinės burnos infekcijos gali prisidėti prie sisteminių uždegiminių procesų. Veterinarijoje jau seniai kalbama apie ryšį tarp periodonto ligų ir širdies vožtuvų pažeidimų, inkstų bei kepenų funkcijos sutrikimų. Tai nėra staigus procesas, jis vystosi per metus.
Šuo negali pasakyti, kad jam skauda, todėl burnos ligos dažnai tampa „tyliomis“ sveikatos problemomis.
Nemalonus kvapas – pirmas signalas
Jei iš šuns burnos sklinda stiprus, aitrus kvapas – tai tikrai nėra „normalu“. Tai aiškus ženklas, kad burnoje vyksta aktyvus bakterinis procesas. Sveiko šuns burna neturi skleisti aštraus ar pūvančio kvapo. Tai vienas pirmųjų signalų, kad prasideda dantenų uždegimas ar kaupiasi dantų akmenys.
Tokias problemas savo praktikoje dažnai diagnozuoja ir veterinarijos klinikos Begemotas specialistai. Klinikoje daug dėmesio skiriama ankstyvai burnos ligų diagnostikai, profesionaliai burnos higienai ir individualiai pritaikytam gydymo planui. Patirtis rodo, kad laiku sureagavus galima išvengti sudėtingesnių procedūrų bei skausmingų komplikacijų. Pastebėjus nemalonų kvapą, delsti nereikėtų. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo greitesnis ir efektyvesnis gydymas.
Kodėl vien kramtukai ar sausas maistas neišsprendžia problemos?
Dažnas argumentas – „mano šuo ėda sausą maistą, todėl dantys išsivalo patys“. Deja, realybė sudėtingesnė.
Sausas maistas tik minimaliai mechaniškai veikia dantų paviršių. Jis nepatenka į tarpdančius ir neišvalo dantenų linijos, būtent ten kaupiasi daugiausia bakterijų.
Kramtukai gali padėti sumažinti apnašų kiekį, tačiau jie nėra pilnavertė higienos priemonė. Tai labiau papildoma priemonė, o ne alternatyva dantų valymui.
Geriausias laikas – kuo anksčiau
Idealus scenarijus – pradėti pratinti šunį prie dantų priežiūros dar šuniuko amžiuje. Tačiau net ir suaugusį šunį galima išmokyti, jei procesas vyksta palaipsniui.
Svarbiausia – ne pats šepetėlis, o įprotis. Iš pradžių galima tiesiog liesti dantis pirštu, vėliau naudoti specialų antpirštį, o tik tada pereiti prie šepetėlio.
Ką naudoti?
- Specialią šunims skirtą dantų pastą.
- Minkštą šepetėlį arba silikoninį antpirštį.
- Kantrybę.
Žmonėms skirta pasta netinka. Joje esantis fluoras gali būti kenksmingas šunims.
Kiek dažnai reikia valyti dantis?
Idealiu atveju – kasdien. Realistiškas ir labai geras rezultatas – 3–4 kartus per savaitę. Net ir toks dažnis reikšmingai sumažina akmenų susidarymo riziką. Svarbu suprasti, kad dantų akmenys, susiformavę po dantenomis, namų sąlygomis nepašalinami. Tokiais atvejais reikalingas profesionalus šunų dantų valymas veterinarijos klinikoje.
Ar visiems šunims rizika vienoda?
Ne. Mažų veislių šunys dažniau linkę į periodonto ligas, tačiau tai nereiškia, kad didelės veislės apsaugotos. Labradorai, retriveriai ir kitos aktyvios veislės taip pat gali turėti dantenų uždegimą, ypač jei mityboje daug minkšto maisto arba jei genetika lemia tankesnę apnašų formaciją.
Vyresni nei 3–4 metų šunys jau dažnai turi pradinius periodonto ligos požymius, net jei šeimininkas to nepastebi.
Kaip suprasti, kad problema jau rimta?
Reikėtų sunerimti, jei pastebi:
- Kraujuojančias dantenas.
- Šuo vengia kramtyti kietesnį maistą.
- Padidėjusį seilėtekį.
- Patinimą snukio srityje.
- Dantų paslankumą.
Tokiais atvejais delsti nereikėtų – būtina veterinarinė apžiūra.
Sprendimas paprastesnis nei atrodo
Dantų valymas nėra prabanga ar perteklinė priežiūra. Tai elementari prevencija, lygiai taip pat, kaip skiepai ar reguliarūs patikrinimai. Pradžioje tai gali atrodyti sudėtinga, ypač jei šuo neramus ar nenoriai leidžia liesti burną, tačiau per kelias savaites galima suformuoti rutiną, kuri taps normali kasdienybės dalis.
American Veterinary Medical Association rodo, jog iki trejų metų amžiaus apie 80 % šunų jau turi periodonto ligos požymių, o tai reiškia, kad dantų problemos prasideda gerokai anksčiau, nei dauguma šeimininkų tikisi, ir be reguliarios higienos gali progresuoti nepastebimai.
Ar galima apsieiti be valymo?
Teoriškai – taip. Jei problema dar nėra pažengusi, gyvūnas gali kurį laiką nejausti akivaizdžių simptomų. Tačiau praktiškai tai dažnai reiškia, kad nematoma problema tyliai progresuoja. Dantų apnašos kietėja, formuojasi akmenys, prasideda dantenų uždegimas, kuris ilgainiui gali pereiti į periodonto ligas.
O tuomet išlaidos išauga: gali prireikti narkozės profesionaliam akmenų šalinimui, sudėtingesnių procedūrų, dantų rovimo ar net gydymo antibiotikais dėl išplitusios infekcijos. Be to, pažengusios burnos ligos gali paveikti ir bendrą gyvūno sveikatą, nes bakterijos iš burnos gali patekti į kraujotaką ir apkrauti vidaus organus.
Prevencija visada paprastesnė, pigesnė ir saugesnė nei gydymas. Reguliarus valymas, tinkama mityba ir profilaktiniai patikrinimai leidžia išvengti skausmingų procedūrų ateityje bei padeda užtikrinti geresnę augintinio gyvenimo kokybę.
