Skiepai vaikystėje ir autoimuninės ligos: kas patvirtinta, o kas – tik mitas?
Skiepai – viena sėkmingiausių visuomenės sveikatos priemonių, išgelbėjusi milijonus gyvybių. Tačiau kartu su jų nauda egzistuoja ir mitai: ar tiesa, kad skiepai gali „išprovokuoti“ autoimunines ligas? Tėvams tai itin jautrus klausimas, nes sprendimai priimami už mažiausius šeimos narius. Šiame straipsnyje aiškiai ir suprantamai atskiriame mokslu patvirtintus faktus nuo klaidinančių teiginių – ir paaiškiname, kaip saugiai planuoti skiepijimą.
Kas apskritai yra autoimuninė liga?
Autoimuninės ligos – tai būklės, kai imuninė sistema klaidingai puola savus audinius (pvz., sąnarius, nervų skaidulas, kasą, skydliaukę). Tiksli jų kilmė – daugiafaktorė: genetika, aplinkos veiksniai, infekcijos, hormonai. Jokia vienintelė priežastis jų nepaaiškina. Būtent dėl šios kompleksiškos prigimties vienas atsitiktinis sutapimas (pvz., pirmieji ligos simptomai netrukus po skiepo) dar nėra įrodymas, kad būtent skiepas sukėlė ligą.
„Imuninės sistemos perkrovos“ mitas
Dažnas nuogąstavimas – kad vaikų imuninė sistema nuo skiepų „perkraunama“. Šis teiginys neatitinka fiziologijos: kūdikio imuninė sistema kasdien susiduria su tūkstančiais antigenų iš maisto, oro, aplinkos ir žarnyno mikrobiotos. Šiuolaikinė skiepų schema iš visų šių dirgiklių sudaro tik lašą jūroje, o vakcinose antigenų kiekis per dešimtmečius net sumažėjo (dėl labiau išgrynintų komponentų). Kitaip tariant, skiepai imuninės sistemos neapkrauna – jie ją išmoko atpažinti konkrečius patogenus.
Kas patvirtinta mokslo įrodymais: pagrindinės išvados
1. Hepatito B vakcina ir išsėtinė sklerozė (IS). Daugumos populiacinių tyrimų ir sisteminių apžvalgų duomenimis, hepatito B vakcina nėra susijusi su padidėjusia IS rizika. Šis mitas kilo iš pavienių atvejų ir laikinio sutapimo, bet dideliuose duomenų rinkiniuose ryšio nerasta.
2. MMR (tymų, kiaulytės, raudonukės) ir I tipo cukrinis diabetas. Daugiametės kohortos rodo, kad MMR ar kitos vaikų vakcinos nedidina 1 tipo diabeto rizikos. Kai kuriuose tyrimuose net pastebėtos indikacijos, jog paskiepyti vaikai serga ne dažniau nei nepaskiepyti.
3. ŽPV vakcina ir autoimuninės ligos. Dideli Europos ir JAV stebėsenos tyrimai nerado padidėjusio autoimuninių ligų dažnio tarp ŽPV vakcinas gavusių paauglių. Diskusijų yra dėl itin retos Guillain–Barré sindromo (GBS) rizikos signalų atskiruose tyrimuose, bet absoliuti rizika išlieka labai maža.
4. Sezoninė gripo vakcina ir GBS. Kai kuriais sezonais fiksuotas nežymus GBS rizikos padidėjimas (paprastai 1–2 papildomi atvejai milijonui suleistų dozių). Vis dėlto pati gripo infekcija GBS riziką didina labiau nei skiepai, todėl bendras balansas – vakcinacijos naudai.
5. Išimtys patvirtina taisyklę. Retais atvejais tam tikros vakcinos ir konkretūs populiaciniai kontekstai siejosi su padidėjusia rizika (pvz., 2009–2010 m. kai kuriose šalyse vartotas pandeminis gripo skiepas „Pandemrix“ buvo susietas su narkolepsijos atvejų padidėjimu). Tai buvo specifinė formulė ir situacija, neapibendrinama visoms vakcinoms.
Adjuvantai, „aliuminis“ ir vadinamoji ASIA
Adjuvantai – tai medžiagos, sustiprinančios imuninį atsaką (pvz., aliuminio druskos). Jų kiekiai vakcinose yra mikrogramų eilės ir atitinka tarptautinius saugumo standartus. Kartais minimas „ASIA“ sindromas (autoimuninis/autouždegiminis sindromas, siejamas su adjuvantais) iki šiol neturi tvirto, vienareikšmiško mokslinio pagrindo populiaciniu lygmeniu. Dideli saugumo stebėsenos registrai nepatvirtina, kad įprasti vaikų skiepai sukeltų reikšmingą autoimuninės rizikos šuolį.
Kodėl kartais vis tiek pasirodo istorijos apie „liga po skiepo“?
Autoimuninės ligos dažnai debiutuoja paauglystėje ar jaunystėje – laikotarpiuose, kai skiepijama nuo kelių infekcijų. Natūralu, kad laikini sutapimai neišvengiami. Kai milijonams žmonių suleidžiama milijonai dozių, pavienių atvejų bus net ir be priežastinio ryšio. Todėl vertinami ne pavieniai pasakojimai, o dideli, gerai suprojektuoti tyrimai, kuriuose lyginamos paskiepytų ir nepaskiepytų grupės.
Ar skiepyti vaiką, jei šeimoje yra autoimuninių ligų?
Vien tai, kad šeimoje yra autoimuninių ligų, nėra priežastis atsisakyti įprastų vaikystės skiepų. Tačiau verta apie tai informuoti šeimos gydytoją ar pediatrą – jie gali individualizuoti planą: atidžiau stebėti po skiepo, parinkti tinkamiausią laiką, suderinti su kitais sveikatos poreikiais. Vaikams, turintiems aktyvią autoimuninę ligą ar gaunantiems imunosupresinį gydymą, sprendimai priimami individualiai kartu su specialistu (pavyzdžiui, gyvų susilpnintų vakcinų laikas gali būti atidėtas).
Kaip saugiai planuoti skiepijimą?
- Laikykitės nacionalinio kalendoriaus. Jis sudarytas remiantis klinikiniais įrodymais ir realaus pasaulio duomenimis.
- Informuokite gydytoją apie vaiko sveikatos būklę. Lėtinės ligos, alergijos, vartojami vaistai – svarbi informacija prieš skiepą.
- Stebėkite vaiką po skiepo. Dažniausi reiškiniai – paraudimas, skausmingumas dūrio vietoje, nedidelis karščiavimas. Jie paprastai praeina per 24–48 val.
- Žinokite, kada kreiptis pagalbos. Jei pasireiškia stiprus ar neįprastas karščiavimas, vangumas, kvėpavimo sunkumas, generalizuotas bėrimas – nedelskite kreiptis į gydymo įstaigą.
Dažniausi teiginiai ir ką apie juos žinome šiandien
„Skiepai sukelia autoimunines ligas“. Didžiosios apimties tyrimai ir saugumo registrai šio teiginio nepatvirtina. Atvirkščiai, apsauga nuo infekcijų mažina galimų autoimuninių komplikacijų riziką.
„Aliuminis vakcinose pavojingas“. Vakcinose aliuminio druskų kiekiai yra labai maži ir atitinka saugumo standartus. Per parą iš maisto ir aplinkos jų gauname daugiau nei iš kelių skiepų dozių.
„Geriau persirgti natūraliai“. Natūrali infekcija dažniau sukelia sunkias komplikacijas (tarp jų – ir autoimunines) nei vakcina. Skiepai sukurti tam, kad imuninė sistema „mokytųsi“ be ligos kainos.
Išvada: ką turėtų žinoti tėvai
Šiandien turimi įrodymai rodo: įprastos vaikystės vakcinos nėra susijusios su padidėjusia autoimuninių ligų rizika. Retos išimtys (specifinės formulės, konkretūs sezonai) stebimos ir analizuojamos, o skiepų programos adaptuojamos pagal naujausius duomenis. Esminis principas – rizikos ir naudos pusiausvyra: apsauga nuo sunkių infekcijų yra nepalyginamai didesnė už retų nepageidaujamų reiškinių tikimybę.
Jei kyla klausimų dėl konkretaus skiepo ar vaiko sveikatos būklės, geriausia – kalbėtis su gydytoju, kuris išmano jūsų šeimos istoriją ir gali pateikti individualias rekomendacijas. Informuotas sprendimas – tai ramybė jums ir saugumas vaikui.
