Daugelis iš mūsų esame girdėję terminą „kraujo užkrėtimas“, tačiau rečiau susimąstome, ką tai reiškia medicininiu požiūriu ir kokį mirtiną pavojų ši būklė gali kelti net ir visiškai sveikam žmogui. Sepsis yra viena iš sudėtingiausių ir greičiausiai progresuojančių medicininių būklių, kuri kasmet visame pasaulyje nusineša milijonus gyvybių. Tai nėra paprasta infekcija, kurią galima išgydyti arbatomis ar poilsiu namuose; tai ekstremali organizmo reakcija, reikalaujanti skubios, dažnai reanimacinės pagalbos. Nors medicina sparčiai tobulėja, mirtingumas nuo šios būklės išlieka bauginančiai didelis, dažnai todėl, kad pacientai į gydymo įstaigą atvyksta per vėlai. Suprasti, kas vyksta organizme sepsio metu ir gebėti atskirti pirmuosius pavojaus signalus, yra gyvybiškai svarbu kiekvienam, nes šioje kovoje laikas skaičiuojamas ne dienomis, o valandomis ar net minutėmis.
Kas iš tiesų yra sepsis?
Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad sepsis atsiranda tik tada, kai į kraują patenka bakterijų. Nors tai iš dalies tiesa, medicininis apibrėžimas yra kur kas sudėtingesnis. Sepsis – tai gyvybei pavojinga organų disfunkcija, kurią sukelia neadekvatus organizmo atsakas į infekciją. Paprasčiau tariant, tai būklė, kai organizmo imuninė sistema, užuot kovojusi tik su įsibrovusiais mikrobais (bakterijomis, virusais ar grybeliais), pradeda atakuoti ir paties organizmo audinius bei organus.
Įprastai, kai patenkame į kontaktą su infekcija, imuninė sistema išskiria chemines medžiagas, kad sunaikintų sukėlėją. Sepsio atveju šis procesas tampa nevaldomas. Kyla masinis uždegimas visame kūne, kuris gali pažeisti kraujagyslių sieneles, sukelti krešėjimo sutrikimus ir sutrikdyti kraujotaką į gyvybiškai svarbius organus – inkstus, plaučius, širdį ir smegenis. Jei šis procesas nėra staigiai sustabdomas, organai pradeda atsisakyti funkcionuoti, o tai veda prie mirties.
Kodėl kyla ši mirtina reakcija?
Sepsis neatsiranda iš niekur – jis visada yra kitos infekcijos komplikacija. Nors dažniausiai jį sukelia bakterinės infekcijos, virusai (pavyzdžiui, COVID-19 ar gripas) bei grybeliai taip pat gali tapti provokatoriais. Dažniausi pirminiai infekcijos židiniai yra:
- Plaučių infekcijos: Pneumonija (plaučių uždegimas) yra viena dažniausių sepsio priežasčių.
- Inkstų ir šlapimo takų infekcijos: Ypač jei jos yra negydomos arba komplikuotos (pavyzdžiui, esant kateteriui).
- Pilvo ertmės infekcijos: Apendicitas, peritonitas ar tulžies pūslės uždegimas.
- Odos pažeidimai: Infekuotos žaizdos, pragulos, pooperaciniai pjūviai ar net intraveninių kateterių vietos.
Svarbu paminėti, kad tam tikros žmonių grupės turi žymiai didesnę riziką susirgti sepsiu. Tai asmenys, kurių imuninė sistema yra nusilpusi dėl lėtinių ligų (diabeto, vėžio, ŽIV/AIDS), taip pat vyresni nei 65 metų žmonės, kūdikiai iki vienerių metų bei pacientai, neseniai gydyti ligoninėje ar vartoję stiprius antibiotikus.
Klastingi simptomai: kaip atpažinti „tylųjį žudiką“?
Didžiausia problema diagnozuojant sepsį yra ta, kad jo simptomai dažnai primena kitas, mažiau pavojingas ligas. Pradinėje stadijoje žmogus gali jaustis tiesiog labai prastai, lyg sirgtų sunkiu gripu. Tačiau yra tam tikrų specifinių požymių derinys, kuris turėtų priversti nedelsiant kviesti greitąją pagalbą. Gydytojai dažnai naudoja įvairias skales paciento būklei vertinti, tačiau paprastam žmogui svarbiausia stebėti šiuos simptomus:
Fiziniai pokyčiai
Vienas iš akivaizdžiausių požymių yra kūno temperatūros pokyčiai. Tai gali būti ne tik labai aukšta temperatūra (karščiavimas), bet ir hipotermija – nenormaliai žema kūno temperatūra, kuri dažnai rodo, kad organizmas jau pralaimi kovą. Taip pat būdingas stiprus drebulys ar raumenų skausmai.
Kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimai
Sepsio metu širdis bando kompensuoti deguonies trūkumą audiniuose, todėl pulsas tampa labai dažnas (tachikardija), net ir ramybės būsenoje. Kvėpavimas tampa dažnas ir paviršutiniškas (dusulys). Jei pastebite, kad sergantis asmuo gaudo orą ar kvėpuoja neįprastai greitai be fizinio krūvio, tai yra rimtas pavojaus signalas.
Psichoneurologiniai simptomai
Dėl sumažėjusio deguonies tiekimo į smegenis bei toksinų poveikio, pacientas gali tapti mieguistas, sumišęs, sunkiai orientuotis aplinkoje arba kalbėti nerišliai. Staigus sąmonės pritemimas ar elgesio pokyčiai infekcijos fone yra vienas iš ryškiausių sepsio indikatorių.
Odos pokyčiai
Oda gali tapti šalta, drėgna ir lipni. Vėlesnėse stadijose gali atsirasti marmuruotumas (mėlynai rausvas raštas) arba bėrimai, kurie neišbąla juos paspaudus. Sumažėjęs šlapinimasis (arba visiškas jo nebuvimas visą dieną) taip pat rodo, kad inkstai pradeda streikuoti.
Septinis šokas – kritinė riba
Jei sepsis nėra laiku diagnozuojamas ir pradedamas gydyti, jis pereina į sunkiausią stadiją – septinį šoką. Tai būklė, kai kraujospūdis nukrenta iki pavojingai žemo lygio ir neatsistato net ir skiriant skysčius. Dėl to organai nebegauna pakankamai kraujo ir deguonies, prasideda ląstelių žūtis.
Septinio šoko metu metaboliniai pokyčiai organizme tampa katastrofiški. Kraujyje drastiškai padaugėja laktato (pieno rūgšties), kas rodo audinių badavimą. Šioje stadijoje mirtingumas yra itin didelis, siekiantis net 40–60 procentų, todėl kiekviena minutė be specializuoto gydymo mažina išgyvenamumo šansus.
Gydymas ir „auksinė valanda“
Medicininiame pasaulyje egzistuoja „auksinės valandos“ koncepcija. Tai reiškia, kad įtarus sepsį, gydymas turi būti pradėtas nedelsiant, idealu – per pirmąją valandą nuo atvykimo į ligoninę. Gydymo sėkmė priklauso nuo greito ir agresyvaus medikų įsikišimo.
- Antibiotikų terapija: Nelaukiant tikslių tyrimų rezultatų, pacientui skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai į veną. Vėliau, nustačius konkretų sukėlėją, vaistai gali būti keičiami į labiau specifinius.
- Skysčių atstatymas: Į veną lašinami dideli kiekiai skysčių, siekiant pakelti kraujospūdį ir užtikrinti organų kraujotaką.
- Kraujospūdį didinantys vaistai: Jei skysčių nepakanka, skiriami vazopresoriai – vaistai, kurie sutraukia kraujagysles ir padidina spaudimą.
- Infekcijos židinio šalinimas: Jei įmanoma, būtina pašalinti infekcijos šaltinį – pavyzdžiui, drenuoti pūlinį, pašalinti infekuotą kateterį ar atlikti operaciją.
- Palaikomasis gydymas: Esant reikalui, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija arba dializė inkstų funkcijai pakeisti.
Posepsisinis sindromas: ilgas kelias namo
Išgyvenimas sepsio metu nereiškia, kad kova baigta. Daugelis pacientų susiduria su vadinamuoju posepsisiniu sindromu. Tai ilgalaikiai fiziniai, kognityviniai ir psichologiniai sutrikimai. Žmonės gali jausti nuolatinį nuovargį, raumenų silpnumą, sąnarių skausmus. Dar sudėtingesnės yra pasekmės nervų sistemai: atminties sutrikimai, sunkumas susikaupti, nerimas, depresija ar potrauminio streso sindromas (PTSS). Reabilitacija po sepsio gali trukti mėnesius ar net metus, ir ne visiems pavyksta visiškai grįžti į buvusį gyvenimo ritmą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar sepsiu galima užsikrėsti nuo kito žmogaus?
Ne, pats sepsis nėra užkrečiamas. Tai yra individuali organizmo reakcija. Tačiau pirminė infekcija, sukėlusi sepsį (pavyzdžiui, gripas, meningitas ar COVID-19), gali būti užkrečiama. Todėl prevencinės priemonės, tokios kaip rankų plovimas ir skiepai, yra labai svarbios.
Ar įsipjovus pirštą galima gauti sepsį?
Teoriškai taip, bet tai nutinka retai, jei žaizda tinkamai prižiūrima. Bet koks odos pažeidimas atveria vartus bakterijoms. Jei žaizda parausta, ištinsta, pradeda pūliuoti ir šie simptomai plečiasi, o žmogus pradeda karščiuoti – tai ženklas, kad infekcija plinta ir gali išsivystyti sepsis.
Kuo skiriasi sepsis nuo kraujo užkrėtimo?
Terminas „kraujo užkrėtimas“ (bakteriemija) reiškia bakterijų buvimą kraujyje. Sepsis yra platesnė sąvoka – tai organizmo atsakas į tą infekciją, sukeliantis organų pažeidimus. Galima turėti bakterijų kraujyje be sepsio, bet sepsis be infekcijos (bakterinės, virusinės ar kitos) neegzistuoja.
Ar vaikai serga sepsiu kitaip nei suaugusieji?
Vaikų, ypač kūdikių, sepsio simptomai gali būti labai subtilūs. Vietoj karščiavimo jie gali tapti neįprastai vangūs, atsisakyti valgyti, jų oda gali tapti blyški arba dėmėta, o galūnės – šaltos. Vaikams būklė gali pablogėti itin staigiai, todėl tėvų budrumas yra kritinis.
Prevencijos svarba kasdieniame gyvenime
Nors visiškai apsisaugoti nuo sepsio neįmanoma, riziką galima žymiai sumažinti laikantis elementarių, bet efektyvių taisyklių. Visų pirma – tai infekcijų prevencija. Reguliarus rankų plovimas yra paprasčiausias būdas sustabdyti mikrobų plitimą. Taip pat itin svarbu laikytis skiepų kalendoriaus: vakcinos nuo gripo, pneumokoko, meningokoko ir COVID-19 tiesiogiai mažina riziką susirgti ligomis, kurios dažniausiai komplikuojasi sepsiu.
Antra, būtina atsakingai prižiūrėti bet kokias žaizdas, net ir menkiausius įbrėžimus. Jos turi būti švarios ir sausos, o pastebėjus infekcijos požymius – nedelsiant kreiptis į gydytoją. Svarbu atsakingai vartoti antibiotikus – tik tada, kai juos paskyrė gydytojas, ir tiksliai taip, kaip nurodyta. Neteisingas antibiotikų vartojimas skatina atsparių bakterijų atsiradimą, o infekcijas, sukeltas tokių „superbakterijų“, gydyti yra be galo sunku ir jos dažniau sukelia sepsį.
Galiausiai, pats galingiausias ginklas yra žinojimas ir pastabumas. Jei sergate infekcine liga ir jaučiate, kad būklė negerėja, o atsiranda naujų, gąsdinančių simptomų – didelis silpnumas, sąmonės sutrikimai ar dusulys – nebijokite klausti medikų: „Ar tai negali būti sepsis?“. Šis klausimas ir greita reakcija gali išgelbėti gyvybę.
