Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas nerimą keliantis reiškinys – vis daugiau žmonių, neretai net labai jaunų, susiduria su diagnozėmis, kurios reiškia viena: jų pačių organizmas pradėjo kovą prieš save. Autoimuninės ligos, kurių priskaičiuojama daugiau nei šimtas (nuo Hašimoto tiroidito ir reumatoidinio artrito iki išsėtinės sklerozės ar žvynelinės), tampa viena didžiausių šiuolaikinės medicinos mįslių. Nors genetika atlieka tam tikrą vaidmenį, gydytojai ir mokslininkai vis garsiau kalba apie tai, kad genai tėra tik dalis lygties. Norint suprasti, kodėl imuninė sistema staiga „išsikrausto iš proto“, būtina pažvelgti giliau – į mūsų gyvenimo būdą, aplinką ir nematomus procesus, vykstančius mūsų viduje.
Kas priverčia imuninę sistemą klysti?
Sveiko žmogaus organizme imuninė sistema veikia kaip itin tiksli apsaugos tarnyba. Jos užduotis – atpažinti svetimkūnius, tokius kaip virusai, bakterijos ar parazitai, ir juos neutralizuoti, neliečiant paties organizmo audinių. Tačiau autoimuninės ligos atveju ši sistema sugenda. Kūnas praranda gebėjimą atskirti „savus“ nuo „svetimų“. Imuninės ląstelės pradeda gaminti antikūnus, kurie atakuoja sveikas ląsteles – skydliaukę, sąnarius, odą ar nervų sistemą – sukeldami lėtinį uždegimą ir audinių pažeidimus.
Gydytojai pabrėžia, kad šis procesas neįvyksta per vieną naktį. Tai dažniausiai yra ilgalaikis, kelerius ar net keliolika metų trunkantis procesas, kurį specialistai vadina „autoimuniniu spektru“. Iš pradžių žmogus gali jausti tik bendrą nuovargį, smegenų „rūką“, sąnarių maudimą ar virškinimo sutrikimus, ir tik vėliau, kai audinių pažeidimas tampa akivaizdus, nustatoma konkreti liga.
Genetika užtaiso ginklą, o aplinka nuspaudžia gaiduką
Vienas dažniausių klausimų, kurį girdi specialistai: „Ar aš tai paveldėjau?“. Atsakymas yra dviprasmiškas. Taip, genetinis polinkis egzistuoja. Jei jūsų tėvai ar seneliai sirgo autoimuninėmis ligomis, rizika jums susirgti yra didesnė. Tačiau genetika nėra nuosprendis. Tai, kad turite geną, dar nereiškia, kad jis bus „aktyvuotas“.
Čia į sceną žengia epigenetika – mokslas apie tai, kaip aplinka veikia genų raišką. Gydytojai dažnai naudoja metaforą: genetika užtaiso ginklą, tačiau aplinka ir gyvenimo būdas nuspaudžia gaiduką. Didžiausią įtaką tam, ar „miegančios“ autoimuninės ligos pasireikš, daro trys pagrindiniai veiksniai:
- Žarnyno sveikata ir mikrobiota;
- Toksinai ir aplinkos veiksniai;
- Lėtinis stresas ir emocinė būklė.
Žarnynas – imuninės sistemos valdymo centras
Bene didžiausią perversmą suprantant autoimunines ligas padarė atradimas, kad apie 70–80 proc. visos mūsų imuninės sistemos reziduoja žarnyne. Tai reiškia, kad žarnyno būklė tiesiogiai diktuoja imuninės sistemos elgesį. Gydytojai vis dažniau mini „pralaidaus žarnyno sindromą“ (angl. leaky gut) kaip vieną pagrindinių autoimuninių procesų priežasčių.
Sveiko žmogaus žarnyno sienelės ląstelės yra susiglaudusios labai glaudžiai, sudarydamos barjerą, kuris į kraują praleidžia tik visiškai suvirškintas maisto medžiagas. Tačiau dėl netinkamos mitybos, vaistų (ypač antibiotikų ir vaistų nuo skausmo), streso ar infekcijų šie tarpai padidėja. Tuomet į kraujotaką patenka nesuvirškinti baltymai, bakterijų fragmentai ir toksinai.
Imuninė sistema, aptikusi šias medžiagas kraujyje, kur jų neturėtų būti, reaguoja žaibiškai – sukelia uždegimą. Jei tai kartojasi nuolat, imuninė sistema tampa hiperaktyvi ir pradeda „šaudyti“ ne tik į svetimkūnius, bet ir į panašios struktūros savus audinius. Tai vadinama molekuline mimikrija.
Mitybos įtaka: maistas kaip vaistas arba nuodas
Tęsiant žarnyno temą, neįmanoma nepaminėti mitybos. Šiuolaikinė vakarietiška mityba yra vienas stipriausių uždegiminių procesų kurstytojų. Gydytojai išskiria kelis produktų grupes, kurios dažniausiai sukelia imuninį atsaką jautriems žmonėms:
- Glitimas: Daugeliui žmonių, sergančių autoimuninėmis ligomis (ypač Hašimoto tiroiditu), glitimo baltymas struktūriškai primena skydliaukės audinį, todėl jo vartojimas skatina organizmą atakuoti patį save.
- Cukrus ir perdirbti angliavandeniai: Jie maitina patogenines bakterijas ir grybelius žarnyne, skatindami disbiozę ir uždegimą.
- Pramoniniai aliejai: Aliejai, kuriuose gausu Omega-6 riebalų rūgščių (pavyzdžiui, saulėgrąžų, sojų, kukurūzų aliejus), skatina uždegiminius procesus, jei nėra balansuojami su pakankamu Omega-3 kiekiu.
Gydytojai rekomenduoja pereiti prie priešuždegiminės mitybos, kurioje gausu daržovių, kokybiškų riebalų, žuvies ir uogų. Eliminacinė dieta, kai laikinai atsisakoma potencialių alergenų, dažnai padeda pacientams identifikuoti, kurie produktai provokuoja simptomus.
Nematomas priešas: lėtinės infekcijos ir toksinai
Dar vienas veiksnys, dažnai „užvedantis“ autoimuninį mechanizmą, yra lėtinės, kartais net nejuntamos infekcijos. Pavyzdžiui, Epšteino-Baro virusas (EBV), sukeliantis mononukleozę, siejamas su daugeliu autoimuninių būklių. Net jei žmogus persirgo vaikystėje, virusas gali likti organizme „miegojimo“ būsenoje ir aktyvuotis nusilpus imunitetui ar patiriant didelį stresą.
Taip pat nereikėtų pamiršti aplinkos toksinų. Mes gyvename cheminėje „sriuboje“: sunkieji metalai (gyvsidabris, švinas), plastiko dalelės, pesticidai maiste ir buitinė chemija kaupiasi organizme. Kai toksinė našta viršija kepenų ir inkstų detoksikacijos galimybes, imuninė sistema gali pradėti reaguoti neadekvačiai, bandydama apsaugoti organizmą, bet galiausiai sukeldama autoimuninę reakciją.
Stresas keičia mūsų biologiją
Nors dažnai manoma, kad stresas yra tik emocinė būsena, iš tiesų tai yra galingas biocheminis procesas. Patiriant lėtinį stresą, organizme nuolat cirkuliuoja didelis kiekis kortizolio ir adrenalino. Šie hormonai slopina normalią imuninės sistemos veiklą ir virškinimą, tačiau skatina uždegiminius procesus.
Gydytojai pastebi tendenciją: labai dažnai autoimuninė liga manifestuoja po didelio emocinio sukrėtimo – skyrybų, netekties, darbo praradimo ar ilgalaikio perdegimo. Stresas tiesiogiai veikia žarnyno barjerą, darydamas jį pralaidų, ir taip uždaro ydingą ratą: stresas sukelia žarnyno problemas, o žarnyno problemos sukelia dar didesnį fizinį stresą kūnui.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar autoimuninės ligos yra visiškai išgydomos?
Oficiali medicina teigia, kad dauguma autoimuninių ligų yra lėtinės ir nepagydomos, tačiau jos gali būti sėkmingai valdomos. Taikant funkcinės medicinos principus – keičiant mitybą, mažinant stresą ir atkuriant žarnyno sveikatą – daugelis pacientų pasiekia ilgalaikę remisiją, kai simptomai visiškai išnyksta, o antikūnų rodikliai normalizuojasi.
Kokie tyrimai padeda nustatyti autoimunines ligas ankstyvoje stadijoje?
Dažniausiai atliekamas ANA (antinuklearinių antikūnų) testas, kuris parodo bendrą autoimuninį aktyvumą. Taip pat, priklausomai nuo simptomų, tiriami specifiniai antikūnai (pvz., skydliaukės ATPO, reumatoidinis faktorius). Svarbu tirti ne tik ligą, bet ir uždegiminius rodiklius, tokius kaip C-reaktyvusis baltymas (CRB).
Ar būtina visiškai atsisakyti glitimo?
Nors ne visiems žmonėms glitimas yra kenksmingas, sergant autoimuninėmis ligomis, gydytojai dažnai rekomenduoja jį eliminuoti bent 3–6 mėnesiams. Taip yra todėl, kad glitimas skatina zonulino – baltymo, reguliuojančio žarnyno pralaidumą – išsiskyrimą, kas gali sunkinti gijimo procesą.
Kaip sužinoti, ar mano žarnynas yra pralaidus?
Nors egzistuoja specifiniai tyrimai, dažnai diagnozė grindžiama simptomais: maisto netoleravimas, pilvo pūtimas, odos bėrimai, smegenų rūkas ir autoimuninės ligos buvimas. Jei turite autoimuninę ligą, didelė tikimybė, kad turite ir tam tikro laipsnio žarnyno pralaidumą.
Holistinis požiūris į sveikatą
Supratimas, kad autoimuninė liga nėra tiesiog „bloga sėkmė“ ar izoliuotas organo gedimas, suteikia pacientams galios. Tai signalas, kad kūnas prarado pusiausvyrą ir jam reikia pagalbos. Tradicinė medicina puikiai tvarkosi su simptomų slopinimu vaistais, tačiau norint pasiekti tikrąją sveikatą, būtina dirbti su ligos šaknimis.
Tai reikalauja kantrybės ir disciplinos. Gyvenimo būdo keitimas – mitybos korekcija, miego režimo sureguliavimas, fizinis aktyvumas be alinimo ir streso valdymo praktikos – yra pamatas, ant kurio statomas gijimas. Gydytojai vis dažniau skatina pacientus tapti savo sveikatos vadybininkais, stebėti savo kūno reakcijas ir suprasti, kad kiekvienas kasdienis pasirinkimas daro įtaką imuninės sistemos ramybei arba jos agresijai. Sveikimas prasideda ne nuo tabletės, o nuo lėkštės turinio ir minčių švaros.
